Straipsniai

Akimirka iš pokalbio apie „Menų faktūros“ 20-metį. Dainiaus Putino
Straipsniai

20 metų su „Menų faktūra“

Lygiai prieš 20 metų, 2005-ųjų birželio 15 d., pradėjo veikti „Menų faktūra“ – svetainė, pasak jos kūrėjų, „skirta scenos menų žiūrovams, kritikams, teatro žmonėms ir tiesiog besidomintiems kultūra bei smalsiems piliečiams“. Šia proga prie vieno stalo susėdo trys „Menų faktūros“ redaktoriai: svetainę įkūręs Vaidas Jauniškis (redagavo 2005–2015), vėliau redaktorės vairą perėmusi Rūta Oginskaitė (2015–2019) ir šiandieninė svetainės redaktorė Rima Jūraitė (nuo 2019 m. balandžio). Apie svetainės tikslus, misiją, redaktoriaus darbą ir skaitytojų dėmesį pašnekovus kalbina viena iš „Menų faktūros“ autorių Ramunė Balevičiūtė.

Straipsniai

Aktorystė kaip išsigelbėjimas

Jau kuris laikas socialinių tinklų platybėse sklinda žinia apie kažin kokį reto poveikio teatrinį vyksmą, į kurį neįmanoma gauti bilietų. Ir iš tiesų – praėjusių metų lapkritį Vilniuje pirmą kartą parodytas Klaipėdos dramos teatro aktorės Eglės Jackaitės monospektaklis „Šventoji“ kelissyk per mėnesį vaidinamas sausakimšoje Oskaro Koršunovo teatro (OKT) salytėje, tvyrant kone bažnytinei tylai ir susikaupimui. O spektakliui pasibaigus tenka išvysti daugybę drėgnų paraudusių žiūrovių akių.

Straipsniai

Apginti teatro sąlygiškumą

Pagaliau mūsų šalies teatrų scenas pasiekusi „bestselerinė“ Floriano Zellerio dramaturgija išryškino Lietuvos scenos meno prisirišimą prie tradicijos siekti apibendrinimų, sąlyginės kalbos ir ryškių vaizdinių. Įdomu, kad trijų skirtingų kartų režisierių – Jono Vaitkaus, Kirilo Glušajevo ir Igno Jonyno – Zellerio pjesių pastatymai tarsi bando įrodyti teatro pranašumą prieš kiną.

Straipsniai

Keli centimetrai iki lemiamo „spragt“

Tuo metu, kai daugelis Lietuvos teatrų bent vaidybos srityje bėgte bėga nuo „teatrališko“ teatro, ryškias scenines formas keisdami „kasdienišku“ buvimu scenoje, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras maištingai suka priešinga linkme: naujausios premjeros, besigręždamos į įvairias scenines tradicijas, tarytum šlovina teatro šventiškumą, nekasdieniškumą. Naujausias kūrinys, praėjusį savaitgalį pristatytas sostinės publikai, – absoliuti ryškaus teatrališkumo, teatrinės fikcijos apoteozė. Ar kas nors galėjo to tikėtis, repertuare išvydęs pavadinimą, siejamą su psichologinio teatro klasika – amerikiečių dramaturgo Tennesseeʼio Williamso dramą „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“?

Repetuojant „Savižudybės anatomiją“. Augustė Pociūtė ir Augustė Ona Šimulynaitė.
Straipsniai

Pakilti iš nevilties

„Pakelkite rankas, kas sutinkate, kad gerai, jog man nepavyko,“ – su neturinčio ko prarasti
žmogaus įžūlumu į publiką kreipiasi stand-uperis šio sezono Lietuvos nacionalinio dramos
teatro premjeriniame spektaklyje „Stand-up‘as prasmei ir beprasmybei“.

Scroll to Top