Publikuota: Verslo žinios Nr.15(5497)
2026-04-16
Nuotrauka: D. Matvejevas
Lietuvių teatro korifėjus Eimuntas Nekrošius 2012 m. pastatė Dantės „Dieviškąją
komediją“, apėmusią dvi poemos dalis – „Pragarą“ ir „Skaistyklą“. Viename interviu
paklaustas, kodėl Dantė savo kūrinį pavadinęs tiesiog „Komedija“, atsakė kaip visada
lakoniškai: „Gal šis žanras yra talpiausias vaizduojant kelionę ten, kur dar niekas nebuvo.“
Karolio Kaupinio spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ ekrane
matome su montažo pagalba ištęstą epizodą, kur rūkantis Nekrošius ilgai stebi sceną,
retsykiais duodamas trumpus nurodymus aktoriams. O tuo metu scenoje Dainius
Gavenonis, kurio vaidinamas aktorius po mirties patenka į nežinomo spektaklio repetciją,
sunkiai, iki išsekimo suka ratu didžiulį rąstą, uoliai stengdamasis įsiteikti meistrui. Ši
švelniai ironiška ir tiksli scena apibendrina visą spektaklį ir sutelktai nusako pagrindinę jo
idėją: išėję teatro žmonės kalbasi su čia pasilikusiaisiais, o režisierius, didysis demiurgas,
savo galios nepraranda net ir iškeliavęs anapus.
Tik teatro scenoje arba kitoje sakralioje erdvėje gali įvykti toks pokalbis. Keturioms
valandoms didžioji Nacionalinio dramos teatro scena tampa slenkstine vieta tarp šiapus ir
anapus, kur persikloja ne tik gyvybė ir mirtis, bet ir aktorystė ir žmogiškasis likimas. O
sykiu neišvengiamai – tikrovė ir fikcija.
Spektaklis prasideda hiperrealistine scena, kurioje matome iki smulkiausių detalių
scenografės Paulės Bocullaitės atkurtą odontologo kabinetą. Į jį įeina Dainius Gavenonis,
vaidinantis pats save – aktorių Daivių Gavenonį. Rasos Samuolytės vaidinama Gydytoja,
vertindama paciento dantų būklę, klausinėja apie jo vaidmenis ir išsako savo teatrines
pažiūras: seniau tai buvo TEATRAS, o dabar… Sužinome, kad aktorius dalyvauja seno
spektaklio atkūrimo procese. Netrukus scena pakrypsta siaubo žanro link: gydytoja kartu
su padėjėja (Aistė Zabotkaitė) į paciento burną įgrūda staliaus grąžtą… O dar po akimirkos
paaiškėja, kad tai – spektaklio „Romeo ir Džuljeta“, kurį repetuoja genijaus aureolę bijantis
prarasti režisierius (Vaidotas Martinaitis), repeticija.
Užsisuka ne tik buksuojančio spektaklio kūrimo, bet ir melodramiška asmeninių santykių
istorija. O ją vis permuša dokumentiniai lietuvių teatro istorijos kadrai iš televizijų ir teatrų
archyvų. Jie verčia suglumti, nes filmuotų epizodų seka atrodo atsitiktinė, o žiūrovams
nėra nurodoma, apie kokias asmenybes ar reiškinius kalba praeities bei dabarties teatro
kūrėjai ir kritikai. Šios informacijos nėra ir programėlėje. Tačiau netrukus supranti, kad tai
sąmoningai režsisieriaus pasirinktas sprendimas. Nors spektaklyje naudojama
dokumentinė medžiaga, iš tiesų dokumentiškumas jam nerūpi. Šiuo požiūriu Kaupinis
saviironiškai tapatinasi su intelektualumą imituojančiu Martinaičio režisieriumi, teigiančiu,
kad jam nerūpi nei personažai, nei spektaklio tema – jam svarbu sukelti tekančio laiko
pojūtį, sujungti tai, ko jau nebėra, su tuo, ko dar nėra.
Didžiausias „Lietuvių mirties pranešimų“ žavesys tas, kad spektaklis ir išaukština, ir
nužemina teatrą vienu metu. Jis smagiai, vietomis šiek tiek kandžiai pašiepia Lietuvos
teatro tradicijoje įsišaknijusį režisieriaus kultą, bet sykiu parodo, kokį scenos stebuklą gali
sukurti talentinga režisūra. Spektaklis savaip net prisideda prie šios legendos. Kai
kažkurioje TV laidoje garsus pramogų pasaulio atstovas klausinėja Oskarą Koršunovą
apie jo „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ premjerą 2003-aisiais
Avinjone –„pačiame garsiausiame teatro festivalyje“, į kurį patekti yra „pats didžiausias
įvertinimas“, – šis kuria istoriją apie spektaklio vaidinimą tuščiame Popiežių rūmų kieme.
Nors vaidinimo vietą galima patikrinti vienu kompiuterio klavišo paspaudimu, spektaklio
kūrėjų nesinori kaltinti teatro istorijos faktų iškraipymu. Kaip sako vienas iš spektaklio
personažų, jokios teatro istorijos nėra – yra tik čia ir dabar. Taip, filmavimo kamera yra
užfiksavusi praeities spektaklius ir juos sukūrusias asmenybes, tačiau niekas nežino, kas
slypi už to. Kiek santykių dramų, konkurencijos, graužaties ir kiek meilės, pripažinimo
euforijos. Nes teatras jį kuriantiems niekada nėra tik teatras. Net ir mirties akivaizdoje.
Mirties alsavimas aiškiai juntamas šiame vietomis iki ašarų juokingame spektaklyje. Šis
pojūtis ypač sustiprėja antroje spektaklio dalyje. Čia rodomi televizijos „pranešimai“ apie
Eimunto Nekrošiaus ir Vytauto Šapranausko mirtis (išvengiant pavardžių minėjimo),
prisimenama „šlovinga“ ir pavydą kelianti aktoriaus Rolando Butkevičiaus mirtis scenoje.
Ekrane kalba aktoriai ir režisieriai, kurių jau nebėra. Ir vėl – žaismingas saviironiškas
gestas: spektaklio pradžioje jaunas Valentinas Masalskis samprotauja apie tai, kodėl
scenoje negalima rodyti videovaizdų. Nes scenoje, pasak aktoriaus ir režisieriaus, – gyvas
laikas, o ekrane – miręs. „Lietuvių mirties pranešimai“ paliudija, kad meistrystė ekraną gali
paversti gyvesniu už sceną, jei joje karaliauja vien apie genijaus šlovę svajojantys meistrai
(vaizdo projekcijas kūrė Simonas Glinskis ir Ričard Žigis).
Kaupinio spektaklis sąmoningai klaidina žiūrovus, į vieną pynę pindamas faktus ir
pramanus. Tikra yra tai, kas veikia scenoje, kelia jausmus. Tai – Nelės Savičenko beribio,
bet santūraus švelnumo kupinas prisilietimas prie Juozo Budraičio, prašančio, kad nors
vieną kartą repeticija vyktų jo tempu. Jaunatviškai tyras ir aistringas Šarūno Rapolo
Meliešiaus monologas apie jauno aktoriaus padėtį legendų apsuptyje arba įniršio ir
nuoskaudos sklidinas Mariaus Čižausko pliūpsnis. Tačiau jausmo nuogumu niekas
neprilygsta Daivos Stubraitės monologui, kurį išvystame nufilmuotą, nes aktorė ligos yra
prikaustyta prie lovos. Ji su neįtikėtina stiprybe ir humoru pasakoja apie savo atliekamas
„mirties treniruotes“…
Kaupinį įkvėpusi Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos“ istorija baigiasi
mirtimi. Šios scenos fragmentas, kuriame Rasos Samuolytės ir Gyčio Ivanausko
įsimylėjėlių kūnai dusliai šlumšteli į miltų kubilą, taip pat parodomas ekrane. Minėtame
interviu Koršunovas pasakojo, kad Avinjone vaidinant spektaklį šioje scenoje netikėtai
pakilo mistralis ir pakėlė į orą miltų debesį. Nors naujoji „Romeo ir Džuljetos“ istorija
baigiasi „instagramiška“ vestuvių ceremonija, šį sūkurį, nors ir pabrėžtinai dirbtinai sukeltą,
matome ir Kaupinio spektaklio finale. Akivaizdu, kad tai – technikos triukas, tačiau kodėl
kyla gumulas gerklėje?
„Lietuvių mirties pranešimų“ pabaigoje – trys trumpi vaizdo įrašai. Pirmajame Gediminas
Girdvainis vaizdingai pasakoja, kad į teatrą jį pastūmėjo jo, dar mažo vaiko, lankymasis
bažnyčioje. Jį keičia teatro mėgėjo, nelipdavusio sceną neišlenkus taurelės, epizodas, o šį
– jau labai garbaus amžiaus Juozo Miltinio filosofavimai apie egzistencinę teatro paskirtį.
Ar gali būti tikslesnis teatro universalumo paliudijimas?