Publikuota: Literatūra ir menas
2026-04-24
Nuotrauka: M. Ercegovičius
Scenografės Barboros Šulniūtės įrengtoje scenoje matome šokio teatro, švenčiančio 30 metų sukaktį, studiją. Šokėjai ruošiasi jubiliejiniam spektakliui, o dviejuose abipus scenos pakabintuose ekranuose stebime šiai progai sukurto dokumentinio filmo ar TV laidos, skirtos trupės choreografo Gabrijelio talentui atskleisti, ištraukas. Jose pats choreografas išsako apgailestavimą, kad į teatrą žiūrinčiųjų kaip į šventyklą liko mažai, o jo trupės nariai, ypač šokėjos, viena iš jų – ilgametė choreografo partnerė Sonja, vaizdingai apibūdina jo išskirtinius gabumus („galimybė interpretuoti jo idėjas – tai kūrybinis orgazmas“). Tačiau į korifėjaus kabinetą užėjęs jaunas asistentas praneša, kad bręsta skandalas, nes kažkas inicijavo viešą laišką apie nederamą trupės lyderio elgesį.
Nors Gabrijelis pernelyg užsiėmęs menu, kad apie tai galvotų, be to, nesijaučia padaręs ką nors blogo, įtampa kyla, ir menininkui vis dėlto tenka stoti į akistatą su tikrove. Žymios kroatų dramaturgės Tenos Štivičić tekstas, adaptuotas Karlos Leko, gana paprastas ir forma, ir turiniu, tačiau jos pozicija daro įspūdį nuoširdumu ir sąžiningumu. Ji nekaltina ir neteisia Gabrijelio, tačiau ir neužjaučia jo. Veikiau bando suprasti priežastis, leidžiančias teatro pasaulyje klestėti vyro genijaus kultui ir nepagarbą, psichologinį ar net fizinį smurtą prieš atlikėjus paverčiančias norma. Apie tai kalbama paprastai ir atvirai, vietomis net buitiškai, neišvengiant klišių (maždaug: kiekviena jauna šokėja laukia norėdama tapti genijaus mūza; dėl vaidmenų ir karjeros alina savo kūną, aukoja motinystę ir pan.). Be to, kalbama itin rimtai. Tik trumpomis akimirkomis publikai suteikiama proga šyptelėti išgirdus šmaikštesnę ar ironiškesnę repliką. Žinoma, tema ne iš linksmųjų, tačiau aštresnis ar ne toks tiesmukas jos perteikimas veikiausiai būtų sustiprinęs pjesės ir jos pastatymo poveikį.
Šiek tiek daugiau kaip pusantros valandos stebime tarp trupės narių besirutuliojančią dramą. Sužinome vis daugiau faktų apie Gabrijelio „kūrybinius metodus“, paremtus galia ir kolegų žeminimu, bet labiausiai glumina ne patys faktai, o tai, kad jie laikomi įprasta praktika. Spektaklio kūrėjai ne tiek kaltina despotišką choreografą, kiek atkreipia dėmesį į susitaikymą su tokiu elgesiu, jo normalizavimą. Tą suvokia pats Gabrijelis ir ciniškai tuo naudojasi. Vis dėlto aktorius Frano Maškovićius autoritarinio trupės lyderio nevaizduoja kaip despoto. Jis tiesiog sumaniai naudojasi tuo, ką jam siūlo aplinka. „Visas ribas peržengiau, kai tu stovėjai man už nugaros“, – sako jis mylimajai Sonjai (akt. Nataša Dangubic), galų gale išdrįsusiai išsakyti savo nuoskaudas. Todėl šiuo požiūriu jo nuostaba visiškai suprantama. Turbūt lygiai taip pat nustebo ir Maskvos Didžiojo teatro meno vadovas Sergejus Filinas, 2013 m. baleto šokėjo apipiltas rūgštimi.
Neetiškas ar net nusikalstamas elgesys prisidengiant aukštais meno standartais ilgą laiką buvo Lietuvos (ir ne tik) scenos ir kino pasaulio kasdienybė. Iki šiol pasaulyje tik pavieniai atvejai sukelia didesnį rezonansą ir tikras pasekmes. Besikeičiančio požiūrio pavyzdys Lietuvoje – Klaipėdos dramos teatras, pernai nutraukęs bendradarbiavimą su režisieriumi Artūru Areima, per repeticiją fiziškai užpuolusiu aktorių. Vis dėlto viešojoje erdvėje po incidento pasigirdo nuomonių, kad spektaklis neva buvęs labai geras, todėl derėję jį parodyti, – juk žiūrovai turi teisę į gerą meną, nepaisant jo sukūrimo aplinkybių. Tokį demagoginį argumentą išgirstame ir iš Gabrijelio lūpų, kai atšaukiama jo premjera.
Būtų įdomu sužinoti, kokį atgarsį „Rūgštis“ sukėlė Kroatijoje. Mūsų šalies kontekste spektaklis, kurį priskirčiau nuosaikiam feminizmui, nuskambėjo gana santūriai. Galbūt dėl to, kad turime gerokai drąsesnio feminizmo pavyzdžių, pristatomų jaunų teatro režisierių, – visų pirma Lauros Kutkaitės ir Uršulės Bartoševičiūtės. O galbūt dėl šiek tiek senstelėjusios, nors ir profesionalios, vaidybinės raiškos. Tačiau režisūriniu požiūriu „Rūgštis“ palieka „gerai padaryto“ spektaklio įspūdį. Kai kurie ankstesni A. Obcarsko darbai labiausiai nukentėdavo nuo klampios dramaturgijos. Šįkart spektakliui gerokai padeda klasikinė pjesės struktūra, neperkrauti dialogai, o saikingai įterpti muzikos, šokio ir filmuotos medžiagos elementai, suvaldyta veiksmo dinamika „Rūgštį“ leidžia laikyti vienu stipriausių režisieriaus darbų.
Vis dėlto atrodo, kad toks teatras nesiekia realaus pokyčio; veikiau apgailestauja, kad kūryba ir rūpinimasis šalia esančiu žmogumi – tai du nesusisiekiantys indai. Neatsitiktinai atšauktos premjeros fragmente šokėjos šoka pagal melancholišką Ninos Simone dainą „Isn’t It a Pity“ (choreografas Milošas Isailovićius): „Lord knows it’s a pity / Mankind has been so programmed / That they don’t care about nothin’ / That has to do with care…“