Kaip tik žiniasklaidai paviešinus apklausos duomenis, kad 4 iš 10 reprodukcinio amžiaus lietuvių šiuo metu neplanuoja turėti vaikų, Vilniaus senasis teatras parodė premjerą – režisieriaus Artūro Areimos spektaklį apie obsesyviai vaiko trokštančią moterį „Jerma“ pagal to paties pavadinimo Federico García Lorcos pjesę.
Scenografės Barboros Šulniūtės įrengtoje scenoje matome šokio teatro, švenčiančio 30 metų sukaktį, studiją. Šokėjai ruošiasi jubiliejiniam spektakliui, o dviejuose abipus scenos pakabintuose ekranuose stebime šiai progai sukurto dokumentinio filmo ar TV laidos, skirtos trupės choreografo Gabrijelio talentui atskleisti, ištraukas.
Lietuvių teatro korifėjus Eimuntas Nekrošius 2012 m. pastatė Dantės „Dieviškąją
komediją“, apėmusią dvi poemos dalis – „Pragarą“ ir „Skaistyklą“. Viename interviu
paklaustas, kodėl Dantė savo kūrinį pavadinęs tiesiog „Komedija“, atsakė kaip visada
lakoniškai: „Gal šis žanras yra talpiausias vaizduojant kelionę ten, kur dar niekas nebuvo.“
Tu turi du veidus, – baugiai tarė ji. – Tai draudžiama. Galima nešioti tik vieną.“ Tai citata iš Tovės Ditlevsen romano „Veidai“
Ar teatras gali būti nepolitiškas? Šiandieninė sociopolitinė situacija, kurioje atsidūrė šalis,
neleidžia likti abejingam, juolab kad šiuo metu pačiu brutaliausiu būdu patiriame dalies
visuomenės, tarp jos ir menininkų, apolitiškumo pasekmes
Vėlinės – slavų tautosakoje taip vadinti krikščioniški ritualai, papročiai ir apeigos, aukotos protėvių dvasioms“, – tokia scenoje užrašyta tezė pasitinka žiūrovus, susirinkusius į Nacionalinį Kauno dramos teatrą išvysti lenkų menininkų komandos interpretuotos Adomo Mickevičiaus romantinės poemos „Vėlinės“.
Viena iš meno funkcijų – padėti į įprastus dalykus pažvelgti naujai, iš netikėto taško, juos tarsi sukeistinti, kad įgytume naujų įžvalgų ir patirčių.
Didžiausia mano svajonė, kurią puoselėjau nuo pat vaikystės, išsipildė. Aš laiminga,
negaliu skųstis. Aš labai laiminga“, – sako Vaiva Mainelytė, naujajame Lietuvos
nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Velnio nuotaka“ vaidinanti ir Jurgą, ir pačią save.
Ankstesniais metais festivalio „Sirenos“ programa buvo „Kūnas“ ir „Žodis“. Šių metų tema – „Ginklas“. Be abejo, ją padiktavo senesnės aktualijos, bet turbūt niekas negalėjo tikėtis, kad Nacionaliniame dramos teatre suvaidintas spektaklis, pastatytas Portugalijoje prieš penkerius metus
Čiliečių kilmės rašytojas Roberto Bolaño (1953–2003) laikomas vienu garsiausių Lotynų Amerikos rašytojų, metusių iššūkį Márquezo magiškajam realizmui. Apie paskutinįjį Bolaño romaną „2666“, išleistą jau po rašytojo mirties, kritika rašė: „Tai pavojinga knyga, kurioje lengva pasiklysti.
Kad didieji valstybiniai teatrai sezoną pradėtų premjeromis vaikams – greičiau išimtis nei taisyklė. Apmaudu, kad nelygiomis sąlygomis su nevyriausybinėmis scenos meno organizacijomis konkuruojantys valstybiniai teatrai (išskyrus Vilniuje ir Kaune veikiančius lėlių teatrus) yra apleidę jaunąją auditoriją.
Kaip popremjerinėje diskusijoje buvo pastebėta, Valstybiniame jaunimo teatre juoką išgirsi nedažnai. Daugelis pastaraisiais metais šiame teatre sukurtų darbų – arba monumentalios, laike išsitęsusios scenos drobės, arba drąsūs mažesnės formos eksperimentai. Ir vieni, ir kiti reikalauja aktyvaus publikos įsitraukimo, sąmoningos pastangos mąstyti, klausti ir ieškoti atsakymų kartu su kūrėjais.
