Ar teatras gali būti nepolitiškas? Šiandieninė sociopolitinė situacija, kurioje atsidūrė šalis,
neleidžia likti abejingam, juolab kad šiuo metu pačiu brutaliausiu būdu patiriame dalies
visuomenės, tarp jos ir menininkų, apolitiškumo pasekmes
Vėlinės – slavų tautosakoje taip vadinti krikščioniški ritualai, papročiai ir apeigos, aukotos protėvių dvasioms“, – tokia scenoje užrašyta tezė pasitinka žiūrovus, susirinkusius į Nacionalinį Kauno dramos teatrą išvysti lenkų menininkų komandos interpretuotos Adomo Mickevičiaus romantinės poemos „Vėlinės“.
Viena iš meno funkcijų – padėti į įprastus dalykus pažvelgti naujai, iš netikėto taško, juos tarsi sukeistinti, kad įgytume naujų įžvalgų ir patirčių.
Didžiausia mano svajonė, kurią puoselėjau nuo pat vaikystės, išsipildė. Aš laiminga,
negaliu skųstis. Aš labai laiminga“, – sako Vaiva Mainelytė, naujajame Lietuvos
nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Velnio nuotaka“ vaidinanti ir Jurgą, ir pačią save.
Ankstesniais metais festivalio „Sirenos“ programa buvo „Kūnas“ ir „Žodis“. Šių metų tema – „Ginklas“. Be abejo, ją padiktavo senesnės aktualijos, bet turbūt niekas negalėjo tikėtis, kad Nacionaliniame dramos teatre suvaidintas spektaklis, pastatytas Portugalijoje prieš penkerius metus
Čiliečių kilmės rašytojas Roberto Bolaño (1953–2003) laikomas vienu garsiausių Lotynų Amerikos rašytojų, metusių iššūkį Márquezo magiškajam realizmui. Apie paskutinįjį Bolaño romaną „2666“, išleistą jau po rašytojo mirties, kritika rašė: „Tai pavojinga knyga, kurioje lengva pasiklysti.
Kad didieji valstybiniai teatrai sezoną pradėtų premjeromis vaikams – greičiau išimtis nei taisyklė. Apmaudu, kad nelygiomis sąlygomis su nevyriausybinėmis scenos meno organizacijomis konkuruojantys valstybiniai teatrai (išskyrus Vilniuje ir Kaune veikiančius lėlių teatrus) yra apleidę jaunąją auditoriją.
Kaip popremjerinėje diskusijoje buvo pastebėta, Valstybiniame jaunimo teatre juoką išgirsi nedažnai. Daugelis pastaraisiais metais šiame teatre sukurtų darbų – arba monumentalios, laike išsitęsusios scenos drobės, arba drąsūs mažesnės formos eksperimentai. Ir vieni, ir kiti reikalauja aktyvaus publikos įsitraukimo, sąmoningos pastangos mąstyti, klausti ir ieškoti atsakymų kartu su kūrėjais.
Lygiai prieš 20 metų, 2005-ųjų birželio 15 d., pradėjo veikti „Menų faktūra“ – svetainė, pasak jos kūrėjų, „skirta scenos menų žiūrovams, kritikams, teatro žmonėms ir tiesiog besidomintiems kultūra bei smalsiems piliečiams“. Šia proga prie vieno stalo susėdo trys „Menų faktūros“ redaktoriai: svetainę įkūręs Vaidas Jauniškis (redagavo 2005–2015), vėliau redaktorės vairą perėmusi Rūta Oginskaitė (2015–2019) ir šiandieninė svetainės redaktorė Rima Jūraitė (nuo 2019 m. balandžio). Apie svetainės tikslus, misiją, redaktoriaus darbą ir skaitytojų dėmesį pašnekovus kalbina viena iš „Menų faktūros“ autorių Ramunė Balevičiūtė.
„Į vandenį beriama druska ir maišoma, kol ištirps, vėliau įtrupinamas sausas raugas.
Burokėliai nuplaunami, nuskutami, didesni pjaustomi pageidaujamo dydžio gabalėliais.
Verta atsiminti, kad smulkiau supjaustyti įrūgs greičiau.
Kovo 2-ąją Vilniaus mažajam teatrui švenčiant 35-ąjį gimtadienį, kviestinei publikai buvo
parodytas beveik 5 valandų trukmės Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ eskizas. Be to,
tądien šviesiai buvo prisimintas teatro įkūrėjas Rimas Tuminas
Lygiai prieš 35 metus į šiek tiek sutrikusio Lietuvos teatro pasaulio sceną įtipeno keletas
skrybėlėtų keistuolių ir smuiko silueto moteris. Oskaro Koršunovo, dar režisūros studento,
spektaklyje „Ten būti čia“ pagal sovietinio avangardo rašytojo ir dramaturgo Daniilo
