Publikuota: 7 Meno dienos
2025-10-24
Nuotrauka: D. Matvejevas
Ankstesniais metais festivalio „Sirenos“ programa buvo „Kūnas“ ir „Žodis“. Šių metų tema – „Ginklas“. Be abejo, ją padiktavo senesnės aktualijos, bet turbūt niekas negalėjo tikėtis, kad Nacionaliniame dramos teatre suvaidintas spektaklis, pastatytas Portugalijoje prieš penkerius metus, nuskambės taip, tarsi būtų sukurtas vakar šiame ar bet kuriame kitame Lietuvos teatre. Jame, o iš tiesų abiejuose „Sirenų“ pristatytuose užsienio programos spektakliuose, žodis tampa kūnu, o kūnas – ginklu.
Abu portugalų režisieriaus, aktoriaus ir dramaturgo Tiago Rodrigueso spektakliai, nors skirtingi savo forma ir pasakojamomis istorijomis, yra apie pasipriešinimą. Jie ne tik kalba apie pasipriešinimą, bet ir patys yra pasipriešinimo manifestacija. „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ leidžiasi į atvirą konfrontaciją, o „Atmintinai“ kviečia priešintis tyliai, nors, kaip paaiškėja, ne mažiau veiksmingai.
„Katarina…“ iš pradžių primena pasaką. Šių dienų kaime (kai spektaklis buvo kuriamas, jo autoriai veiksmą buvo nusprendę perkelti į netolimą ateitį – 2028-uosius) gyvenanti šeima, kurios visi nariai vilki sijonus ir vadina vienas kitą Katarinomis, ruošiasi vakarieniauti ir laukia kažin kur užtrukusios jaunylės. Šiandien jos eilė nušauti fašistą, kuris jau supančiotas laukia savo galo. Tai kasmet tą pačią dieną vykstantis ritualas, paminint daugiau kaip prieš pusę amžiaus nužudytą valstietę Katariną Eufemiją ir palaikant keršto bei nesusitaikymo dvasią. Pamažu pasaka ima įgauti psichologinės dramos bruožų: ryškėja šeimos narių tarpusavio santykiai, jų kasdienybės kontūrai. Bet pagaliau pasirodžiusi jaunoji Katarina (Beatriz Maia) aptemdo džiaugsmingą vakaro nuotaiką: ji sulaužo tradiciją, nesutikdama žudyti pirmosios savo aukos. Prasideda ilgas žodinis Katarinos ir jos šeimynykščių disputas. Abi pusės detaliai išsako savo argumentus, o šios kolizijos kulminacija tampa Katarinos ir jos mamos (Isabel Abreu) akistata. Pakeliui dar įsiterpia „fašisto“ (iš tiesų jis yra kraštutinės dešinės populistas) lojalumo išbandymas, kai, sužibus išsigelbėjimo vilčiai, jis nedvejodamas įduoda partijos kolegą. Netrunka paaiškėti, kad jo paties vardą prieš metus nurodė kitas nelaimėlis bendražygis.
Ar smurtą gali įveikti tik smurtas? Ar barbarybei ir priespaudai galima pasipriešinti taikiu būdu? Šioje polemikoje ne kartą nuskamba Brechto pavardė, aišku, akimirksniu atverdama metateatrinį spektaklio klodą. Brechtiškojo teatro modeliu spektaklio kūrėjai išlaiko žaidybinę distanciją. Kaip po spektaklio vykusioje diskusijoje pasakojo režisierius, Brechtas Portugalijos teatre buvo tapęs pasipriešinimo diktatūrai sinonimu. Rodriguesas, žaisdamas skirtingomis teatro konvencijomis, kuria savitą (žodžiu paremtą) teatro kalbą, tačiau jo tikslas artimas brechtiškajai teatro sampratai: pažadinti publiką iš snaudulio ir paskatinti veikti. Dvi valandas trunkančios argumentų tirados iš tiesų pradeda varginti ir kyla klausimas, ar visi tie žodžiai yra būtini, bet spektaklio finalas išjudina salę. Katarinai pasirinkus nežudyti, šią pareigą prisiima kitas šeimos narys, tačiau jaunoji Antigonė kūnu užstoja tą, kuriam lemta mirti. Kilus sumaiščiai kulkų trajektorijos ima nevaldomai maišytis ir kliudo visas Katarinas. Ir tada – pateka Fašisto aušra.
Iš pradžių net sunku patikėti, kad tai nėra šiek tiek perrašyta Lietuvą valdančios fašistuojančios partijos lyderio kalba. Bet netrunki suprasti, kad taip diktatoriai kalbėjo ir kalba visame pasaulyje. Aktoriaus Romeu Costos vaidinamas politikas kalba ilgai, aistringai iki apsiputojimo. Apie „tikrą“ patriotiškumą, „tikrą“ portugalą, „tikrą“ šeimą ir t.t., ir pan. Lietuviai – santūri publika, bet paralelės su tikrove šįsyk įveikė pagarbą spektaklio kūrėjams. Vieni žiūrovai plojimais, kiti baubimu ir šūksniais „Lauk iš scenos!“ bandė nutildyti saldžiabalsį tironą. Rodriguesas sakė, kad paprastai ši scena sukelia didesnį publikos įtūžį. Kaip taikliai per diskusiją apibūdino kolega Vaidas Jauniškis, „mes tik dabar mokomės pykti“…
Pyktis yra gera emocija, nes duoda impulsą veikti. Tačiau kaip veikti – individualus kiekvieno pasirinkimas. Lietuvos kino ekranus ką tik pasiekė režisieriaus Raoulo Pecko filmas „Orwell: 2 + 2 = 5“. Jo pabaigoje visa savo esybe totalitarinių režimų neapkenčiantis rašytojas George’as Orwellas savo mažam sūnui duoda patarimą: „Nebūk rašytojas, būk ūkininkas, augink daržoves ir ožkas.“ Tačiau pats filmas tokios išeities nesiūlo. Demonstruodamas pragaištingas galios troškimo pasekmes, jis kviečia atsigręžti į žmogiškąjį padorumą, bet neparodo, kokia galėtų būti „padori“ rezistencija. Tiago Rodriguesas savo atsakymą turi – turime puošti savo vidaus namus.
Spektaklis „Atmintinai“ sukurtas dar 2013-aisiais, tačiau yra išsaugojęs neįtikėtiną šviežumo įspūdį. Galbūt tai lemia publikos dalyvavimas ir vėlgi, žinoma, šių dienų politinis Lietuvos kontekstas. Nors spektaklio pradžia, tenka prisipažinti, nuteikia kiek skeptiškai. Kasdieniais drabužiais vilkintis Rodriguesas pasirodo scenoje, kurioje nėra nieko, išskyrus vienuolika skirtingų kėdžių. „Stendaperio“ maniera pasisveikina su publika, šiek tiek flirtuodamas paaiškina žaidimo taisykles, pajuokauja nemėgstantis interaktyvaus teatro. Tada pakviečia dešimt žiūrovų dalyvauti spektaklyje. Vietos staigiai užpildomos, o kadangi absoliuti dauguma drąsuolių yra žinomi scenos veidai, kyla įtarimas, kad šis žingsnis surežisuotas. Tačiau visas skepsis netrunka išsisklaidyti: spektaklis įsiurbia į save neįtikėtina jėga ir galiausiai tampa įsimintina teatrine patirtimi, skatinančia puoselėti tai, ko net brutaliausia jėga negalės iš tavęs atimti.
Spektaklio „Atmintinai“ dramaturgija (jos autorius pats Rodriguesas) susideda iš kelių sluoksnių: Shakespeare’o soneto mokymosi, pasakojimo apie skaityti nepaprastai mėgstančią, bet pamažu ankančią močiutę ir įvairių knygų citatų. O viso spektaklio ašis – žurnalisto Wimo Kayzerio vaizdo interviu su filosofu George’u Steineriu, kuris, Rodrigueso teigimu, jį tiesiog apsėdęs.[2] Iš tiesų Steinerio įžvalgos apie atminties prasmę ir pasitelkiami pavyzdžiai bei analogijos negali nežavėti. „Mes esame tai, ką prisimename“, – sako filosofas. Niekas negali iš mūsų atimti to, kas yra mūsų viduje. Steineris mini įvykius iš persekiojimus ir represijas patyrusių poetų Pasternako ir Mandelštamo biografijų, kai jų kūryba daugiausia išliko tik todėl, kad jų eilėraščius žmonės išmoko mintinai. Iš tiesų nesvarbu, kiek šiose istorijose faktų, o kiek – išmonės. Jos natūraliai ir labai paveikiai papildo svarbiausią spektaklio metaforą-imperatyvą – nešiotis kūrybos grožį savyje.
Kartais sakome – „ryti knygas“. Pasirodo, Biblijoje yra epizodas, kai Dievas diktuoja pranašui savo Žodį, o paskui liepia rankraštį suvalgyti. Shakespeare’o konkurentas Benas Johnsonas skaitymą apibūdino „virškinimo“ metafora. Kai eilėraštį ar knygos ištrauką išmokstame mintinai, ji tampa mūsų kūnu, mūsų ginklu.
Šios pakylėtos įžvalgos spektaklyje perteikiamos anaiptol ne patetiškai, o žaismingai. Pasirodo, ne taip lengvai Shakespeare’o eilutės įsiskverbia į atmintį – net ir pakartotos daugybę kartų. 30-ąjį sonetą, išverstą Tautvydos Marcinkevičiūtės, Rodriguesas dar spektaklio pradžioje padeklamuoja – lietuviškai! – „iš galvos“ (įdomu, kad kitose kalbose, tarp jų anglų ir portugalų, žodis „atmintinai“ susijęs ne su mintimis ar mąstymu, o su širdimi). Kai pagalvoji, kokia daugybe kalbų šis sonetas gyvena aktoriaus viduje… Pabaigoje spektaklio dalyviai gauna po kalėdaitį su atspaustu Shakespeare’o eilėraščiu – poetinį sakramentą. Paskutinį kartą sonetą deklamuoja sėdintieji abiejose rampos pusėse: „Kuomet į teismą tylinčių minčių / Paliudyti ateina būtas laikas“… Ir tai tampa jaudinančiu ritualu, patvirtinančiu, kad „jie nepraeis“.
Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
[1] Não passarão portugalų k. reiškia „Jie nepraeis“. Šis posakis tapo žinomas kaip kovos už laisvę šūkis, ypač susijęs su Sąžiningumo revoliucija (Revolução dos Cravos), kilusia 1974 m. siekiant išlaisvinti šalį iš diktatūros. Šis šūkis išreiškia pasipriešinimą ir įsitikinimą, kad priešui nepavyks įgyvendinti savo tikslų.