Publikuota: Verslo žinios
2025-10-22
Nuotrauka: M. Norvaiša
„Didžiausia mano svajonė, kurią puoselėjau nuo pat vaikystės, išsipildė. Aš laiminga,
negaliu skųstis. Aš labai laiminga“, – sako Vaiva Mainelytė, naujajame Lietuvos
nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Velnio nuotaka“ vaidinanti ir Jurgą, ir pačią save.
Šarūno Rapolo Meliešiaus vaidinamam Angelui paklausus, ar ši svajonė buvo verta aukos,
aktorė nutyla… Šis skausmingas klausimas – šiandieninės „Velnio nuotakos“ raktas.
Spektaklis, per aktorės žvaigždės liniją 8-ąjį dešimtmetį sugretindamas su dabartimi,
kviečia apmąstyti populiarumo ir šlovės kainą.
Jaunosios kartos režisierius Naubertas Jasinskas, savo kūryboje rizikingai žengdamas į
eksperimentines teritorijas, vengia formuluoti kokius nors teiginius. Jam svarbiausia –
panardinti žiūrovus į emocijų ir juslių tirštą atmosferą, eksponuoti netikėtus grožio
pavidalus ir, žaidžiant garsais, šviesomis, aktorių kūnais ir technologiniais efektais, ieškoti
naujų sceninės raiškos būdų. Kadangi režisierius neseka psichologinės vaidybos tradicija,
o išbando alternatyvius aktorinės kūrybos būdus, paprastai sunku pasakyti, ką jaučia jo
spektaklių veikėjai. Be to, jis dažniausiai renkasi ne teatrui parašytus tekstus ir sceninį
pasakojimą, derindamas skirtingas medijas, konstruoja iš poetinių asociacijų, ženklų,
užuominų.
Štai viename naujausių savo darbų – Klaipėdos dramos teatre sukurtame spektaklyje
„Sugrįžimas“ – Jasinskas tyrinėjo dirbtinumo ir tikrumo, mirties ir gyvastingumo santykį. Tai
– eksperimentinis kūrinys, kuriame kūrėją dominantys klausimai, deja, nepasiekė žiūrovų
salės. „Velnio nuotakoje“ gyvybės gerokai daugiau, tačiau sykiu režisieriui pavyko
išsaugoti paslaptingumo, net mistiškumo ir neišreiškiamumo atmosferą.
Kitaip nei anksčiau, šįkart tekstą kurti ėmėsi pats režisierius. Programėlėje teigiama, kad jį
konsultavo kino scenaristė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Marija
Kavtaradze, tačiau jos indėlį užčiuopti sunku. Taip pat nurodoma, kad Jasinską įkvėpė ne
tik Arūno Žebriūno filmas „Velnio nuotaka“ (1974) ir Kazio Borutos apysaka „Baltaragio
malūnas“ (1945), bet ir Vaivos Mainelytės – legendinės Jurgos – biografija bei amerikiečių
kino režisieriaus Johno Cassaveteso kūryba, o taip pat – paties menininko sapnai ir
nuojautos. Nors įkvėpimo šaltinių daug, jų pėdsakus spektaklyje, išskyrus garsųjį
Viačeslavo Ganelino miuziklą, atsekti sunku. Bet tai ir nėra būtina. Jei publika, sakykime,
bus mačiusi Cassaveteso filmą „Premjera“ (1977) apie su senatve nepajėgiančią
susitaikyti Brodvėjaus aktorę arba jei bus pasidomėjusi Mainelytės gyvenimu ir kūryba,
spektaklio istorija įgaus papildomų reikšmių. Tačiau ir neatpažįstant šių sluoksnių įdomu
stebėti dviejų skirtingoms kartoms atstovaujančių Jurgų – Vaivos Mainelytės ir Alvydės
Pikturnaitės – sugretinimą.
Bet čia išryškėja dramaturgijos problema. Režisieriui vis dėlto nepavyko iš Mainelytės
išgauti atviresnių prisipažinimų ir įžvalgesnio savojo kelio apmąstymo. Iš esmės
apsiribojama stereotipiniu ir fragmentišku pasakojimu apie amžėjančios aktorės akistatą su
dabartimi. Įdomesnę liniją galima nujausti klausime, „ar gyvenimas dabar labiau primena
sapną ar tikrovę“, tačiau atsakymo į jį daugiau ieškoma kuriant spektaklio atmosferą nei
provokuojant aktorę asmeniškenėms atvertims. Jaunoji Mainelytės antrininkė, net vizualiai
į ją panaši – Pikturnaitės vaidinama popžvaigždė Jurga, besirengianti grandioziniam
koncertui „Velnio nuotaka“. Gaila, kad šio sugretinimo nepavyko konceptualiau išplėtoti. Iš
esmės spektaklyje susitelkiama į šiandienio pramogų pasaulio „dangų“ ir „akivarus“.
Pagrindiniai „Baltaragio malūno“ personažai turi savo antrininkus šou versle. Vytautas
Rumšas – tai ir Baltaragis, ir verslo savininkas, ir Jurgos tėvas. Gediminas Rimeika ir
Karolis Kasperavičius – ir Girdvainis, ir muzikinės grupės narys, be to, ir Jurgos vyras,
įsipainiojęs į nešvarią istoriją. Jolanta Dapkūnaitė – Pinčiukas ir ciniška prodiuserė.
Augustė Ona Šimulynaitė – Uršulė ir idealų dar nepraradusi prodiuserės asistentė. Į
santykius dar įpainiojamas antrasis Girdvainis, jis – taip pat ir grupės narys, kurį vaidina
Lukas Malinauskas. Personažų santykiai, nepaisant išties meistriškos aktorių vaidybos,
gana šabloniški, o dialogai – slysta paviršiumi.
Tiesa, retsykiais apima nuojauta, kad tai – apgalvotas režisieriaus sprendimas. Viena
didesnių spektaklio intrigų – jaunosios atlikėjos Jurgos pokalbis su muzikos apžvalgininku
Ramūnu Zilniu. Scenoje skamba iš viešosios erdvės puikiai pažįstamas balsas,
užduodantis megažvaigždei tipinius klausimus. Jurgos atsakymai, jos kalbėjimo maniera ir
minčių raiška nemažai pasako apie Jurgos vidinį pasaulį: „Nu mums, žinok, taip patinka.
Mums patinka. Žmonės žaidžia tūkstančius žaidimų per dieną, tai čia yra toks mūsų tarsi
žaidimas. Mes neribojam savęs, mes nestatom sienų ir žiūrėsim, kaip gausis.“ Kita vertus,
režisierius gana tiksliai diagnozuoja jauno, bet jau populiarumo viršūnėje atsidūrusio
atlikėjo jauseną. „Neturiu kažkokių rimtų problemų. Tiesiog šiek tiek pavargau, daug
triukšmo, daug žmonių, kalbų, apkalbų“, – sako Jurga.
Tokią būseną Pikturnaitės Jurga įtikinamiausiai atskleidžia per savo muzikinius
pasirodymus, kurių dosni antroji „Velnio nuotakos“ dalis. Apskritai muzikinė spektaklio
pusė kartu su vizualine raiška – didžiausia šios jaunų menininkų sukurtos „Velnio
nuotakos“ stiprybė. Kompozitoriai Dominykas Digimas ir Miglė Palkevičiūtė-Migluma ne tik
įdomiai sugretina lyg iš seno magnetofono sklindantį miuziklo skambesį su techniškai
įspūdingomis šiuolaikiškomis arijų parafrazėmis, bet ir įvairialypiu garso takeliu sukuria
visa persmelkiantį „grįžimo į tolimą sapną“ įspūdį. Į jį pasinerti padeda ir abstraktus, bet
sykiu konceptualus Sigitos Šimkūnaitės scenovaizdis. O rafinuoti ir šiek tiek ekscentriški
Sandros Straukaitės kostiumai suteikia spektakliui stilistinio vientisumo. Jei dar ir
dramaturgiją būtų galima ištraukti iš „tolimo sapno“, ši „Velnio nuotaka“ galėtų tapti šiek
tiek kreivu, bet žvilgsnį prikaustančiu veidrodžiu, kuriame atsispindi praeities blyksniai ir
šešėliai.