Kovo 2-ąją Vilniaus mažajam teatrui švenčiant 35-ąjį gimtadienį, kviestinei publikai buvo
parodytas beveik 5 valandų trukmės Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ eskizas. Be to,
tądien šviesiai buvo prisimintas teatro įkūrėjas Rimas Tuminas
Lygiai prieš 35 metus į šiek tiek sutrikusio Lietuvos teatro pasaulio sceną įtipeno keletas
skrybėlėtų keistuolių ir smuiko silueto moteris. Oskaro Koršunovo, dar režisūros studento,
spektaklyje „Ten būti čia“ pagal sovietinio avangardo rašytojo ir dramaturgo Daniilo
Latvijoje ir skaitytojų, ir kritikų įvertinimą pelniusios Andrio Kalnozolo knygos „Mane vadina
Kalendorium“ inscenizacija – neabejotinai vienas laukiamiausių šio Lietuvos teatro sezono
įvykių.
Jau kuris laikas socialinių tinklų platybėse sklinda žinia apie kažin kokį reto poveikio teatrinį vyksmą, į kurį neįmanoma gauti bilietų. Ir iš tiesų – praėjusių metų lapkritį Vilniuje pirmą kartą parodytas Klaipėdos dramos teatro aktorės Eglės Jackaitės monospektaklis „Šventoji“ kelissyk per mėnesį vaidinamas sausakimšoje Oskaro Koršunovo teatro (OKT) salytėje, tvyrant kone bažnytinei tylai ir susikaupimui. O spektakliui pasibaigus tenka išvysti daugybę drėgnų paraudusių žiūrovių akių.
Pagaliau mūsų šalies teatrų scenas pasiekusi „bestselerinė“ Floriano Zellerio dramaturgija išryškino Lietuvos scenos meno prisirišimą prie tradicijos siekti apibendrinimų, sąlyginės kalbos ir ryškių vaizdinių. Įdomu, kad trijų skirtingų kartų režisierių – Jono Vaitkaus, Kirilo Glušajevo ir Igno Jonyno – Zellerio pjesių pastatymai tarsi bando įrodyti teatro pranašumą prieš kiną.
Tuo metu, kai daugelis Lietuvos teatrų bent vaidybos srityje bėgte bėga nuo „teatrališko“ teatro, ryškias scenines formas keisdami „kasdienišku“ buvimu scenoje, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras maištingai suka priešinga linkme: naujausios premjeros, besigręždamos į įvairias scenines tradicijas, tarytum šlovina teatro šventiškumą, nekasdieniškumą. Naujausias kūrinys, praėjusį savaitgalį pristatytas sostinės publikai, – absoliuti ryškaus teatrališkumo, teatrinės fikcijos apoteozė. Ar kas nors galėjo to tikėtis, repertuare išvydęs pavadinimą, siejamą su psichologinio teatro klasika – amerikiečių dramaturgo Tennesseeʼio Williamso dramą „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“?
Ši mokslinių straipsnių rinktinė parengta II tarptautinės teatrologų konferencijos, vykusios Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2014 m. rugsėjo 30–spalio 1
Reta kuri lietuvių autorių knyga patraukia teatro menininkų dėmesį. Dar rečiau – knyga
vaikams. Net jei tai tokia įvertinta knyga kaip „Sibiro haiku“, kuri 2018 m. pripažinta Lietuvos
Metų knyga vaikams
Režisieriaus Rimo Tumino, kaip tikro romantiko, teatras gimsta žaidime ir iš žaidimo. Žaisti jis kviečia ir mus, žiūrovus. Ši knyga
Knyga „Contemporary Lithuanian Theatre. Names and Performances“ skirta naujausiai Lietuvos teatro istorijai ir šiandienai. Čia, remiantis skirtingais požiūriais ir nuomonėmis,
„Pakelkite rankas, kas sutinkate, kad gerai, jog man nepavyko,“ – su neturinčio ko prarasti
žmogaus įžūlumu į publiką kreipiasi stand-uperis šio sezono Lietuvos nacionalinio dramos
teatro premjeriniame spektaklyje „Stand-up‘as prasmei ir beprasmybei“.
Tik išvydus naujosios Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeros anonsą, bet dar
nemačius spektaklio, galvoje užvirė mintys apie suicidinių temų epidemiją šalies teatre.
