Publikuota: Verslo žinios
2025-02-20
Nuotrauka: M. Norvaiša
Latvijoje ir skaitytojų, ir kritikų įvertinimą pelniusios Andrio Kalnozolo knygos „Mane vadina
Kalendorium“ inscenizacija – neabejotinai vienas laukiamiausių šio Lietuvos teatro sezono
įvykių. Nors ypatingos sėkmės ir didžiulių tiražų sulaukęs romanas Latvijoje pasirodė dar
2020-aisiais, o Lietuvoje Laimanto Jonušio vertimą „Odilės“ leidykla išleido po dviejų metų,
Klaipėdos dramos teatro premjera, įvykusi vasario 14 ir 15 dienomis, pagavo populiarumo
bangą. Mat pagrindinį personažą latvių ir lietuvių menininkų komandos sukurtame
spektaklyje vadina aktorius Džiugas Grinys, pagrindinį vadmenį sukūręs ir ką tik ekranus
išvydusiame ir daugeliui visišką euforiją sukėlusiame Igno Miškinio filme „Pietinia kronikas“
pagal Rimanto Kmitos romaną.
Šiuos du kūrinius sieja ne tik pagrindinis aktorius, bet ir tai, kad ir filmas, ir spektaklis
sukurti pagal ypač savitos formos ir stiliaus prozą, vaizduojančią mums puikiai atpažįstamą
aplinką. Ir, žinoma, pati tema – tai jauno menininko tapsmo kelias. Ir filmo, ir spektaklio
herojų talentai ima skleistis kūrybai visai nepalankioje socialinėje terpėje, o Kalendoriumi
vadinamas Oskaras dar ir turi sutrikimą, dėl kurio negali gyventi savarankiškai. Šių abiejų
personažų pirmtaku galima laikyti dar 2020-aisiais Džiugo Grinio, tuometininio Lietuvos
muzikos ir teatro akademijos studento, sukurtą veikėją Adomo Juškos spektaklyje „Miego
brolis“ pagal Roberto Schneiderio knygą. Ten Grinio vaidinamas muzikantas Johanesas
Elijas Adleris buvo apsėstas garsų: garsai gyveno jo galvoje, garsus jis girdėjo ir aplink
save. Su aplinka jis bendravo irgi ne žodžiais, o garsais, jausmus gebėjo išsakyti tik
grodamas vargonais. Bendravimo žodžiais Jaunimo teatro spektaklyje beveik nebuvo, – tik
per garsą, prisilietimą.
Išskirtinių, dėmesį prikaustančių veido bruožų ir magnetizuojančio vidinio intensyvumo
kupinas aktorius Džiugas Grinys, regis, kaip joks kitas tinka tokiems jautrių keistuolių
vaidmenims. Nuo „Miego brolio“ premjeros praėjusius penkeriems metams, aktoriaus
savitumas dar labiau išryškėjo, bet kartu atsirado daugiau sceninio laisvumo, lengvumo.
Elijas „Miego brolyje“ gyveno garsuose ir tarp garsų, o Oskaras dažniausiai renkasi tylą
(nuo paauglystės nustojo kalbėti su nepažįstamais žmonėmis), tačiau viduje girdi žodžius,
kuriuos, paskatintas miestelio kunigo, ima užrašinėti į dienoraštį. Pirmieji vaikino, „didelio
žmogaus su nervais“, įrašai gana paprasti, juose jis daugiausia fiksuoja aplinką ir žaidžia
su savo fenomenaliu gebėjimu prisiminti visus kalendoriuje esančius vardus (nes tarp jų
yra ir jo mylimos merginos vardas), tačiau pamažu juose atsiranda vis daugiau apmąstymų
apie pasaulį ir apie save jame. Nors Oskaras daug ko negali suprasti, jis turi įgimtą
teisingumo jausmą ir intuityvų gebėjimą atskirti gėrį ir blogį. Jo „filosofija“ naivi ir
paradoksali, tačiau ir kupina išminties, įkūnijančios vaikiškai tyrą pasaulėvoką:
„Sriubos virtuvėje sutikau Arvydą. Jis manęs paklausė – kaip tau einasi, ką tu veiki?
Pasakiau, kad man einasi fainai, perskaičiau Šekspyro „Hamletą“ ir nuėjau į diskoteką. O
jis pasakė, kad tai atrodo iš tikrųjų gerai ir įdomiai. O aš pasakiau, kad jis teisus. Ir jis
nusišypsojo. Tai tada aš pasakiau – man atrodo, kad tu manęs iki galo nesupranti. Tu
teisus dabar, teisus buvai ir anksčiau, bet mano sąsiuvinyje yra kita tiesa.“
Suvokimas, kad kiekvienas žmogus gali turėti savo tiesą, žymi kritinį lūžį Oskaro brandos
kelyje. Šį pokytį paskatina devynias klases baigusio vyro, visą gyvenimą praleidusio
mažame provincijos miestelyje, susidūrimas su teatru. Atsitiktinai šio miestelio kultūros
namuose pamatęs Ibseno „Pero Giunto“ pastatymą, Oskaras susižavi teatru. Tačiau ne
egzaltuotai, o visiškai rimtai – nors, žinoma, iš savo dalykų suvokimo perspektyvos.
Oskaras sako, kad Peras Giuntas daug labiau tikėjo savo fantazijomis negu tikrove. Ir dar
jis sako: „Yra melų, kuriems tiesa nepatinka“. Režisieriaus Elmāro Seņkovo spektaklis
Klaipėdos dramos teatre yra kaip tik toks melas, kuriam nepatinka tiesa.
Arba galima pasakyti kitaip: visas spektaklis yra Oskaro tiesa. Scenoje matome jo
miniatiūrinį pasaulį, susidedantį iš kelių ar keliolikos dengtų priekabų, primenančių ir
aikščių teatro vežimus, ir visuomenės atskalūnų būstus. Šiame scenografo Reinio
Suhanovo apipavidalintame pasaulyje daugiausia veikia ne realūs žmonės, bet farso
personažai. Kalnozolo perspektyva yra platesnė. Nors rašytojas meistriškai perteikia
naivaus vaiko suaugusio žmogaus kūne pasaulėžiūrą, tekstą jis komponuoja taip, kad
skaitytojui nesunku situacijas pamatyti iš šono, ne paties Oskaro akimis. Dėl to netikėtai
užsimezgusi Oskaro draugystė su kone šimtamečiais ekscentriškais senoliais ir šiltas
santykis su vaikais kelia ne tik šypseną, bet ir graudulį. Klaipėdos teatro spektaklyje
keistuosius senukus su komišku išdidinimu vaidina jaunieji trupės aktoriai Mikalojus
Urbonas, Toma Gailiutė, Simona Šakinytė, Renata Idzelytė ir Jonas Baranauskas.
Kiekvienas iš jų – iki detalių nugludintas savitas tipažas. Ką jau kalbėti apie geriausią
Oskaro draugę, 95-erių Janiną, kurią su sprogstama energija vaidina Darius Meškauskas.
Beje, tai ne pirmas kartas, kai šiam aktoriui Elmāro Seņkovo spektaklyje tenka segtis
sijoną: prieš keletą metų Meškauskas vaidino „Mamą Drąsą“ to paties pavadinimo
spektaklyje pagal Brechto pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“. Aktoriaus meistrystė ir patirtis
lemia, kad, net ir įspraustas į komiško žanro rėmus, jis sugeba kartkartėmis atskleisti šiltus
nepraustaburnės Janinos jausmus jaunajam savo draugui. Tačiau Oskaro santykiai su
keistuoliais pensininkais paskęsta sceniniame balaganėlyje.
Dar vienam savo draugui, mokslų daktarui Otto, susirgusiam gerklų vėžiu ir praradusiam
balsą, Oskaras rašo, kad tyla visai nėra baisi, nes mes gyvename tarp daugybės
nereikalingų žodžių, o balsas gali skambėti ir tada, kai niekas negirdi. Jautriausiai
spektaklyje suskamba tie Oskaro santykiai, kuriuose mažiausiai žodžių – su tuo pačiu
Otto, kurį vaidina Jonas Viršilas, ir su Eglės Barauskaitės vaidinama mama Klara. Tačiau
jiems išplėtoti nelieka pakankamai sceninio laiko, nes panašu, kad spektaklio kūrėjai
stengiasi aprėpti kuo daugiau knygoje paminėtų įvykių (inscenizacijos autorius yra pats
režisierius, o jam talkino dramaturgė Loreta Kalniņa). Be to, jiems svarbu sukurti ir
provincijos miestelio atmosferą – su diskoteka naktiniame klube skambant latviškam
popsui ir Naujų metų šventimu. Kaip atsvara šiam ryškiaspalviam šurmuliui – bežodė
sriubos valgymo scena, sukurianti bendrumo jausmą tarp visų spektaklio veikėjų – nuo
teisuoliško, bet geraširdžio pastoriaus Arvydo (Vaidas Jočys), Gražiosios merginos
(Samanta Pinaitytė) ir jos sužadėtinio Uvio (Linas Lukošius) ir miestelio hipsterių bei
įvairaus plauko perėjūnų.
Spektaklio kulminacija – Oskaro režisuotas spektaklis „Liūdesio technika“, kuriame vaidina
vos krutantys jo draugai. Čia vėl Kalnozolo ir Seņkovo vizijos išsiskiria. Knygoje perteiktas
siurrealistiškas, juokingas ir graudus tuo pat metu vaidinimas apie „džiaugsmo žūtį“,
kuriame Oskaras įkūnija savo trauminius išgyvenimus, patirtus psichiatrijos klinikoje. Tuo
metu spektaklyje regime senatvę it teatrinį kostiumą nusimetusius senukus, kurie kaip
vaikai šėlsta didžiulėje pripučiamoje pilyje, virš kurios, pakibusi ant lynų, džiaugsmingai
supasi nepasiekiama Oskaro svajonė, Gražioji mergina.
Knygos pabaigoje Oskaras tampa savotišku mesiju, dienoraštyje prabylančiu Šventojo
Rašto „Himno meilei“ žodžiais ir besileidžiančiu į kelią išsipildymo link. Spektaklyje Džiugo
Grinio herojus sulyginamas su Peru Giuntu, iškeliaujančiu paskui savo svajonę. Po ilgo
jausmingo atsisveikinimo epizodo, skambant romantinei Edvardo Griego muzikai, Oskaras
patraukia į scenos gilumą, tempdamas avarinėmis šviesomis mirksintį savo vagonėlį.
„Kad kas nors tavęs klausytųsi, reikia labai mažai kalbėti“, – viename dienoraščio įraše yra
pasižymėjęs žmogus, kurį vadina Kalendorium. Latvių ir lietuvių spektaklis kalba daug,
vietomis tiesiog tarška. Tačiau visai galimas daiktas, kad šio scenos kūrinio autoriai pritaria
Oskaro minčiai, kad „kartais reikia bėgti nuo problemų, kurios kelia grėsmę svajonėms
apie tai, koks turėtų būti pasaulis“. Po paskutiniųjų konceptualiai sunkiasvorių Klaipėdos
dramos teatro spektaklių „Mane vadina Kalendorium“ daugeliui žiūrovų taps atgaiva, nes
įkūnija svajonę apie tai, koks kurėtų būti pasaulis.