Jokūbo Brazio premjera „Akies istorija“
Publikuota: Verslo žinios
2025-04-06
Nuotrauka: OKT teatro
Lygiai prieš 35 metus į šiek tiek sutrikusio Lietuvos teatro pasaulio sceną įtipeno keletas
skrybėlėtų keistuolių ir smuiko silueto moteris. Oskaro Koršunovo, dar režisūros studento,
spektaklyje „Ten būti čia“ pagal sovietinio avangardo rašytojo ir dramaturgo Daniilo
Charmso kūrybą lyg ir nevyko nieko reikšmingo, netgi priešingai – buvo šlovinamas
paradoksas ir atsitiktinumas, ir tai stipriai disonavo su visuomenę tuo metu apėmusiu
permainų patosu. Aktoriai, tarsi įsiurbę į save avangardinio teatro tradicijas, kaip tragiškieji
klounai žaidė ir improvizavo, rūkė ir filosofavo apie laiką ir pasaulio tvarką. Šis pašėlusiai
juokingas spektaklis apie baisų ir slogų pasaulį buvo Oskaro Koršunovo teatro, kuriam
oficialiai atsirasti prireikė dar beveik dešimtmečio, pradžia. Netrukus jauno režisieriaus
kūryba sulaukė pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o OKT tapo šiuolaikiško,
drąsaus ir provokuojančio teatro sinonimu.
Nuo 1994-ųjų, kai Oskaras Koršunovas už spektaklį „Labas Sonia Nauji metai“ pelnė
Jaunųjų teatro kritikų prizą už naujas scenos kryptis, beveik nepasitaikydavo metų, kai
Oskaro Koršunovo spektaklis vienoje ar kitoje kategorijoje nebūdavo nominuojamas
kasmetiniuose Lietuvos teatro apdovanojimuose (iš pradžių tai buvo „Kristoforas“, nuo
2004 m. – Auksiniai scenos kryžiai). Pastaruoju metu OKT pavadinimas tarp geriausių
sezono teatro darbų atsiduria retai. Šiemet geriausios aktorės kategorijoje buvo nominuota
Eglė Jackaitė už vaidmenį Oskaro Koršunovo režisuotame monospektaklyje „Šventoji“,
tačiau kovo 28-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre vykusioje šventėje jai neteko lipti į sceną
atsiimti apdovanojimo. Ar yra ženklų, kad kiti metai OKT galėtų būti sėkmingesni?
Nors anksčiau OKT buvo laikomas vieno režisieriaus teatru, jame kartas nuo karto
spektaklius kurdavo ir Oskaro Koršunovo bendraminčiai – režisieriai Rokas Ramanauskas,
Ramunė Kudzmanaitė, Povilas Laurinkus, Yana Ross, Paul Budraitis, aktoriai Saulius
Mykolaitis, Birutė Marcinkevičiūtė-Mar, Dainius Gavenonis, dailininkė Jūratė Paulėkaitė,
dramaturgas Marius Ivaškevičius, kompozitorius Gintaras Sodeika. Šiuo metu OKT
repertuare tėra du paties Oskaro Koršunovo kūriniai – minėtas Eglės Jackaitės
monospektaklis ir kone prieš dešimtmetį pastatytos „Vestuvės“ pagal Bertoldą Brechtą. Ne
paslaptis, kad teatro bendruomenė daug vilčių deda į meistro mokinius. Nebus per drąsu
teigti, kad Koršunovo išugdyti aktoriai – vienos ryškiausių šiandienos Lietuvos teatro ir kino
žvaigždžių. Tarp jų – Digna Kulionytė, Augustė Ona Šimulynaitė, Žygimantė Elena
Jakštaitė, Paulina Taujanskaitė, Kamilė Petruškevičiūtė, Džiugas Grinys, Kęstutis Cicėnas,
Aurelijus Pocius, Lukas Malinauskas, Laurynas Jurgelis.
Iš Koršunovo išugdytų režisierių aktyviausiai kuria Laura Kutkaitė ir Jokūbas Brazys.
Kutkaitė savo spektakliuose, sukurtuose Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, atvirai
reiškia kritiką patriarchalinei Lietuvos teatro tradicijai, o sykiu ir savo kurso vadovo
pedagoginiams metodams. Brazys savo debiutiniu režisūriniu darbu – 2022 m. pastatyta
Antono Čechovo „Žuvėdra“ – mezgė drąsų, vietomis net įžūlų kūrybinį dialogą su savo
mokytojo ir juokinga, ir širdį veriančia „Žuvėdra“. Šį Brazio spektaklį vis dar galima – ir
neabejotinai verta – pamatyti Oskaro Koršunovo teatro studijoje, įsikūrusioje ankštose
patalpose Vilniaus senamiestyje, Ašmenos gatvėje. Šių metų kovą jaunasis režisierius
grįžo į OKT studiją su savotišku manifestu – „Akies istorija“, inspiruota XX a. prancūzų
filosofo ir rašytojo George‘o Bataille‘aus kūrybos.
Aštrialiežuvė kolegė Ingrida Ragelskienė, rašiusi apie Brazio „Žuvėdrą“, kaip vieną iš
spektaklio dominančių išskyrė „begalinį troškulį išdulkinti viską, kas juda“. Sunkiai
suvaldomo seksualumo tema persmelkia ir „Akies istoriją“. Nepatenkinti kūno poreikiai ir
fatališkas negebėjimas patirti malonumą pagrindiniam personažui, kurį vaidina Matas
Sigliukas, kelia didžiulę įtampą. Visas beveik bežodis spektaklis – tai virtinė veiksmų, kurių
tikslas – išsivaduoti iš maksimaliai įsitempusio kūno kalėjimo. Režisierius, nepriartėdamas
prie natūralizmo ribos, ieško trikdančių ir fiziologinį šleikštulį keliančių vaizdinių.
Aktorių Sigliuko ir Dignos Kulionytės personažai primena mechanines lėles, tik visai
kitokias nei griežtuose kostiumuose įrėminti „Ten būti čia“ klounai. Jų kūnai yra sudaiktinti,
o jų raišką formuoja suvaržymo ir išlaisvinimo, kaukės užsidėjimo ir apsinuoginimo
dinamika. „Akies istorija“ kūniškumą eksponuoja gana radikaliu būdu, tačiau įvilktą į
teatrališką kostiumą. Karolinos Fiodorovaitės, kuri yra ir šio spektaklio choreografė,
kostiumai aktorius paverčia ne seksualiais vienas kito geidžiančiais vyro ir moters kūnais,
o veikiau kultūriniais ženklais. Spektaklyje svarbiau, ką jie daro, o ne kokie jie yra. O daro
jie daug: nusirengia ir apsirengia, masturbuojasi ir bando nusišlapinti, merkia genitalijas į
pieną, traiško burna žalius kiaušinius ir skystį išspjauna ant vienas kito kūnų, šlapi voliojasi
ant purvinų grindų, Moteris ropščiasi ant mechaninio buliaus, o toreodoro kostiumą
apsivilkęs Vyras bando su juo santykiauti, išleidžia ir vėl pripučia didžiulį guminį čiužinį…
Nieko nežinant apie Bataille‘ų ir jo kūrybą, tokie vaizdiniai gali sukelti vien sumišimą, nes,
nepaisant jaunų aktorių energijos, spektaklis vis dėlto labiau komunikuoja per ženklus, o
ne tiesiogiai per fiziškumą. Jei režisieriaus tikslas buvo teatro kalba perteikti Lietuvoje
mažai žinomo skandalingojo prancūzų mąstytojo idėjas apie erotizmo ir mirties sąryšį, jo
siekį peržengti visas ribas, apčiuopti tai, kas nepačiuopiama, ir kraštutinėje nešvankybėje
atrasti naują pasaulio suvokimą, tuomet pasirinktos priemonės atrodo pernelyg
konvencionalios ir nuosaikios. Be to, konstruojami vaizdiniai į nieką neišsivysto ir nėra
jokios atsvaros gašlumui ir vulgarybei.
Ko gero, būtų nesąžininga tiesiogiai gretinti 35 metų atstumu vienas nuo kito nutolusius
kūrinius, tačiau abiejuose spektakliuose iškelta maišto vėliava verčia galvoti apie šio
maišto prigimtį ir prasmę. „Ten būti čia“, vaikišku balseliu skelbęs „mirtį maištininkams“, su
bemaž medicininiu tikslumu diagnozavo ir bauginančių, ir viliojančių permainų laiku
gyvenančių žmonių jauseną, o naują teatro kalbą kaip savą priėmė anaiptol ne tik
dvidešimtmečio režisieriaus bendraamžiai. Galbūt „Akies istorija“ taip pat ras savo publiką,
tačiau kol kas megzti ryšį su žiūrovais, panašu, jai sekasi sunkiai. Ir svarbu ne tai, kad
dalis žmonių, nesibodėdami sutrikdyti kitus žiūrovus (nes kitaip toje mažutėlytėje salėje
neįmanoma), išeina, neatlaikę nesiliaujančio laistymosi skysčiais, – po pirmojo „Ten būti
čia“ veiksmo dalis publikos taip pat nebegrįždavo. Svarbu, ką „Akies istorija“ pasako apie
mus pačius ir mūsų laiką. Kad nusimetėme visus suvaržymus, bet vis tiek nesame
laimingi?
Visi šiuo metu OKT repertuare rodomi spektakliai turi vieną bendrą ypatybę: mažutėje
salėje aktoriai yra labai arti žiūrovų, todėl bet koks dirbtinumas matyti kaip ant delno. O
tikrumas degina labai kaitriai – kaip Eglės Jackaitės – beje, Jokūbo Brazio mamos –
„Šventojoje“, kitoje šio sezono OKT premjeroje. „Akies istorijoje“ aktoriai rizikuoja aptaškyti
pirmoje eilėje sėdinčius žiūrovus, tačiau emociškai ir intelektualiai į spektaklį įsitraukti
sunku. Gyvas, įjautrintas kontaktas su publika užsimezga anaiptol ne visuose šiandieninio
OKT spektakliuose. Galbūt tai pajutęs, OKT pernai inicijavo naujų pjesių konkursą.
Laimėtojai jau žinomi – lieka laukti kūrinių susitikimo su žiūrovais.