Publikuota: Menų faktūra
2025-04-28
Nuotrauka: D. Matvejevas
Kovo 2-ąją Vilniaus mažajam teatrui švenčiant 35-ąjį gimtadienį, kviestinei publikai buvo
parodytas beveik 5 valandų trukmės Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ eskizas. Be to,
tądien šviesiai buvo prisimintas teatro įkūrėjas Rimas Tuminas, vakaro svečiams dosniai
dalijantis mintimis apie šio režisieriaus teatro šventiškumą ir unikalų gebėjimą šventę kurti
netikėčiausiose situacijose. „Kanto“ režisierius Oskaras Koršunovas pasidalino bemaž
anekdotišku nutikimu. Pasak Koršunovo, su savo teatru jis sykį gastroliavęs Izraelyje, kur
tuo metu dirbo ir Tuminas. Laisvadienį ilsėdamasis paplūdimyje Koršunovas gana toli
nuplaukęs nuo kranto. Plaukdamas atgal išvydęs ant smėlio stovinčią figūrą. Taip bangos
Koršunovą išmetusios Tuminui po kojomis.
Koršunovo humoro jausmas kitoks nei Tumino, tačiau Ivaškevičiaus pjesė tarytum sukvietė
abu teatro meistrus prie filosofo Immanuelio Kanto pietų stalo, kad padiskutuotų apie
komedijos prigimtį. Tumino dvasia sklando „Kanto“ spektaklyje, ir tai atrodo kaip gražus
Oskaro Koršunovo, pirmą kartą dirbusio Mažajame teatre, gestas. Tikiu, kad Maestro, iš
aukštybių stebėdamas, kas vyksta „kambaryje, kuriame negalvojama“, šelmiškai suka savo barzdelę…
„Knygos mus prikelia“, – sako Ramūno Cicėno Kazimieras Pokštas „Madagaskare“,
įkvėptai aiškindamas tosto „Būk sveikas!“ reikšmę. B o o k s w a k e u s. „Kante“ knyga
tokia galinga, kad ji ne tik prikelia, bet ir pakelia, nukelia ir perkelia. Intelektualiajai Kanto
kompanijai įtempus valią ir galvojimą, stalas pakyla į viršų, o laikas kilnoja personažus,
nepaisydamas jų pastangų suprasti. Toji knyga įtraukusi ne tik Kanto bičiulius, bet ir
paslaptingąją damą iš Škotijos. O Ramūno Cicėno tarną Martiną ji tiesiog paskandina.
Kokia tai knyga? Be abejo, „Grynojo proto kritika“. Ar iš spektaklio išeiname sužinoję
daugiau apie šį fundamentalų filosofijos veikalą? Vargu. Tačiau tai ir nėra spektaklio
tikslas. „Kante“ yra šarminga mizanscena, kai Indrės Patkauskaitės vaidinamai
paslaptingajai visas etiketo taisykles laužančiai viešniai iš užsienio atkakliai klausinėjant,
„apie ką ta knyga“, garbingiausi Kioningsbergo aukštuomenės atstovai suglumę gręžiasi
vienas į kitą, kol galiausiai sužiūra į tarną. Šis nė kiek nesutrinka: „Ten grynai protą
kritikuoja“. Štai šį kalambūrą žiūrovai, tikiu, įsimins.
Iš tokių kalbinių žaidimų sudėta beveik visa Ivaškevičiaus pjesė. Nors joje persimato
filosofinis ir intertekstualusis pamušalas, vis dėlto tema nėra taip išgryninta kaip
ankstesnėse su istorija ir istorinėmis asmenybėmis žaidžiančiose pjesėse „Madagaskaras“
ir „Mistras“. Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės
aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir aukščiausio
profesionalumo menininkų komanda – scenografu Gintaru Makarevičiumi, kostiumų
dailininke Sandra Straukaite, choreografe Vesta Grabštaite, kompozitoriumi Antanu
Jasenka, videomenininku Rimu Sakalausku ir šviesų dailininku Eugenijumi Sabaliausku –
iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją. O palyginti su kovo
mėnesio rodymu spektaklis atrodo prisipildęs gyvybės ir sceninės žaismės.
Spektaklio ašis – Kirilo Glušajevo Kanto ir Ramūno Cicėno Martino duetas, įkūnijantis
tikrą, žemišką ryšį metafizinių ir kitokių idėjų pasaulyje. Jie yra vienas kito atrama ir net
savotiškas atspindys. Abu aktoriai aiškiai yra užčiuopę ir išgryninę savo personažų esmę.
Žinoma, Cicėnui tą padaryti žymiai lengviau, nes komiškojo tarno tipas – šio aktoriaus
stichija. Tačiau virtuoziška aktoriaus vaidyba Martiną paverčia subtilesniu ir
įvairiapusiškesniu personažu nei farso ar burleskos tarnas. Jis nuoširdžiai įsitraukia į
filosofinius pokalbius ir aistringai gilinasi į laiko egzistavimo klausimą. Tiesa, viską suvokia
savaip, tačiau užtat gyvenimo malonumus jis akivaizdžiai supranta žymiai geriau už savo
šeimininką. Nors šis anaiptol nėra tik filosofinių idėjų debesyse skraidžiojantis mąstytojas.
Jis pedantiškai gilinasi į kiekvieną buities detalę, nors kaip apsėstas bando apsaugoti savo
poilsio kambarį nuo galvojimo. Jis turi naivumo, tačiau ne infantilaus, o kylančio iš visa
apimančio susidomėjimo žmogumi ir jo gyvenimo reiškiniais. Glušajevo Kantas – iki
paskutinio peruko plaukelio sąžiningas ir savo paties nusistatytų aukščiausių moralės
standartų paisantis mąstytojas. O jo prisirišimas prie Martino – tyras ir pagarbus. Jautriai,
su švelniu humoru, bet be jokių parodijos priemaišų aktoriai atskleidžia savo veikėjų
tarpusavio ryšį trečiajame spektaklio veiksme, kai Kantas pasakoja, kaip jam sekęsi lošti
biliardą, o Martinas sužvarbusiam šeimininkui atneša prie krosnies pašildytą chalatą.
Tiesą sakant, Kantas net nėra šio spektaklio protagonistas (nors Glušajevas dėl sutelktos
vaidybos tampa savotišku spektaklio dirigentu, neleidžiančiu improvizuojantiems kolegoms
„išsimušti“ iš savo „takelių“). Kadangi pjesėje reikšmingiausią vaidmenį atlieka kalba,
kartais ima atrodyti, kad ji net svarbesnė už pačius veikėjus. Žinoma, Tumino mokyklą
išėję aktoriai Mantas Vaitiekūnas, Leonardas Pobedonoscevas, Jokūbas Bareikis,
Daumantas Ciunis ir Gintarė Latvėnaitė, prie kurių prisijungė Algirdo Latėno ir Vido
Bareikio mokinė Greta Bendžė, savo vaidinamiems personažams meistriškai suteikia
„kūną ir kraują“, tačiau savo istorijų jie neturi. Todėl pavadinimo išplėtimas – „Kantas.
Kambarys, kuriame negalvojama“ – atrodo visiškai pagrįstas. Iš tiesų patį kambarį galima
vadinti spektaklio protagonistu. Ir čia vėl pinasi nostalgiška gija su „Madagaskaro“
kambariu… Tai yra vieta, kurioje ne tik bandoma pabėgti nuo galvojimo, bet ir kur gimsta
teatras. Ne, ne ex nihilo, bet iš sumaniausiai apgalvotų detalių. Choreografiško sriubos
valgymo ir ašakos ar musės gerklėje įstrigimo, balto-raudono-balto-raudono-raudono vyno
pylimo iš to paties grafino, siurrealistinių laiko grįžimo atgal epizodų ir, žinoma,
paslaptingosios Senutės (Ilona Kvietkutė) anapus kambario. Ypač įdomios Rimo
Sakalausko su dirbtinio intelekto pagalba sukurtos instaliacijos, kartas nuo karto rodomos
ant sienos kabančių paveikslų rėmuose. Būtent jos kartu su Antano Jasenkos muzika
pirmiausia susieja Kanto laiką su mūsiškiu.
Jei norisi daugiau sąsajų, reikia, kaip minėta, įtempti ir mąstymą, ir vaizduotę. Galima būtų
tikėtis, kad spektaklio finalas užriš mazgą arba kaip tik paliks intriguojantį daugtaškį, tačiau
šįsyk nenutinka nei viena, nei kita. Gaila, bet į pabaigą „Kantas“ tarsi išsikvepia. Kaip
Kantas su bičiuliais kiekviename anekdote ieško moralo, taip ir spektaklio kūrėjai, panašu,
kaip kokie švietėjai neatsispiria pagundai rėžti publikai pamokančią ištarmę. Protą
aukštinusių klasicistų moto, kurį įkūnijo garsioji Decartes‘o frazė „Mąstau, vadinasi, esu“,
spektaklyje perfrazuojamas „Juokiuosi, vadinasi, esu“. Kantas su savo svečiais drąsina
vienas kitą, ragina juoktis, kol jų „dar neužvėrė“, tačiau paralelės tarp Prūsijos likimo ir
šiandieninių grėsmių lieka fragmentiškos ir neperveria viso spektaklio fatališkos baigties
nuojauta. Kas išties persmelkia spektaklį – tai juokas ir žaidimas. O grėsmė, kylanti iš
monumentalios naujojo tarno Kaufmano (Vytautas Rumšas jaun.) figūros ar
besivaidenančios Senutės, maloniai kutena vaizduotę ir kreipia teatrinių, o ne tikrovės
intertekstų link.