Publikuota: Menų faktūra
2025-05-03
Nuotrauka: D. Matvejevas
„Į vandenį beriama druska ir maišoma, kol ištirps, vėliau įtrupinamas sausas raugas.
Burokėliai nuplaunami, nuskutami, didesni pjaustomi pageidaujamo dydžio gabalėliais.
Verta atsiminti, kad smulkiau supjaustyti įrūgs greičiau. Burokėliai į stiklainį sudedami kuo
glaudžiau, stengiantis užplidyti visus tarpus. Užpilamas sūrymas, kad apsemtų, ir
uždedamas svoris (tam galima naudoti tiek specialius keraminius / stiklinius svarelius,
ąžuolinį tašelį, tiek maišelį su vandeniu ar akmenį). Kambario temperatūroje burokėliai
laikomi tamsoje apie 5 dienas (arba kol tampa pakankamai rūgštūs), vėliau perkeliami į
šaldytuvą. Šis receptas skirtas norint greitai surauginti burokėlius.“
Tai autorinis virtuvės šefės Vitos Bartininkaitės receptas, spausdinamas „Fermentacijos“,
naujausio Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio, programėlėje. Burokėlių
užraugimo procesą perdėtai geranoriškomis intonacijomis spektaklio pradžioje
pademonstruoja Giedrius Savickas. Bet! Aktorius padaro nedovanotiną klaidą: raugutį
uždeda ant burokėlių viršaus, o ne įtrupina pradžioje, taip pasmerkdamas daržoves
nesėkmingai fermentacijai. O po beveik keturių valandų veiksmo tampa akivaizdu, kad jis,
padedamas kito neprilygstamo improvizatoriaus Martyno Nedzinsko, suplanuotą spektaklio
fermentaciją paverčia kitu biologiniu procesu, kurio metu dažniausiai garsiai išsiskiria
specifinio kvapo tarpiniai skilimo produktai. Tokios improvizacinės papliūpos niekais
paverčia bet kokias „Fermentacijos“ teksto autoriaus Lauryno Adomaičio ir režisieriaus
Antano Obcarsko intencijas rimtai analizuoti disbiozės grėsmes.
Bet ar apskritai tokių intencijų būta? „Ar jūs rimtai?“ – nuolat sukosi galvoje, stebint šią
gastropsichodelinę fantaziją. Pjesės siužetas, sakykime, keistokas. Prancūziškos (?)
raugyklos vedėjas Danilas (Giedrius Savickas) išgirsta Bakterijų (Vytautas Anužis) balsą,
reikalaujantį liautis jas išnaudoti ir suteikti joms teises, lygias su žmonėmis. Danilas imasi
eksperimentų ir raugykloje dirbančios biologijos mokslų daktarės Fatimos (Teklė Baroti ir
Vaidilė Juozaitytė) vardu ima siųstis nelegalius aparatus. Nežinia iš kur raugykloje įsikuria
valkataujantys JIE (???) (Martynas Nedzinskas) ir įsteigia sindikatą su didelių savivertės
problemų turinčia biologe. Kelis kartus į raugyklą-parduotuvę užsuka socialinę fobiją
deklaruojanti Sofija (Vaiva Mainelytė), kiti raugintų gėrybių gerbėjai (Augustė Ona
Šimulynaitė, Adrija Čepaitė, Vytautas Rumšas ir Deivydas Valenta), taip pat proaktyvus už
raugintų kopūstų kokybę kovojantis kurjeris (Algirdas Gradauskas ir Arūnas Sakalauskas).
O didžiausią dramą spektaklyje patiria ponia Sofija, kuri, nepaisydama savo socialinės
fobijos, herojiškai net du kartus eina į parduotuvę savo Vyrui-Gėlytei (Ramutis Rimeikis)
parnešti stiklainio raugintų kopūstų. Bet – varge! – dėl bakterijų maišto kopūstai yra visai
žali…
Skamba kaip neblogas siužetas absurdo pjesei, tiesa? Tačiau šiam žanrui pjesė pernelyg
buitiška. Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, tačiau
„Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane
įžiebia užrašą KPŠ*, tuo metu dialogai primena šarlatanišką psichoterapiją.
Bet viską nuneša spektaklio finalas. Bičiuliai Danilas ir Jie nusprendžia susilieti su
bakterijomis, įlįsdami į milžinišką prancūziško sūrio ritinį. Ką jie išdarinėja, nerdami į sūrį,
primena popremjerinio vakarėlio išsidirbinėjimus. Pavadinčiau tai desperacine
improvizacija. Gal jei tą akimirką būtų nusileidusi uždanga, spektaklis būtų pelnęs
indulgenciją, tačiau, užuot gavę galimybę su palengvėjimu paploti, dar keliolika minučių
turėjome stebėti antropoceninį moralą a la kastelucišku stiliumi. Po apokaliptinio valdžią
gavusių Bakterijų ir pasmerktų žmogelių dialogo, skambant nieko gero nežadančiai
muzikai (spektaklyje net du kompozitoriai – Vidmantas Čepkauskas ir Philipp Lauer), į
žiūrovų salę, tarsi išlipęs iš Ričardo Žigio projekcijos, paleidžiamas didžiulis geltonas
kamuolys. Daugelis nori jį paliesti, bet kai kurie gūžiasi, nes kam rizikuoti – juk tas balionas
ekrane ką tik mirkčiojo kaip petri lėkštelė su šmirinėjančiais gyviais.
Vizualiai „Fermentacijos“ spektaklis išradingas (nors vietomis gana nepadoriai primenantis
Twarkowskio „Quantą“) ir akivaizdžiai labai brangus. Sudėtingos Laurynos Liepaitės
dekoracijos, šviesų, garso ir vaizdo efektai, visas aktorių žvaigždynas. Lietuvos nacionalini
dramos teatre – jūs rimtai?..
* Tautosakoje KPŠ vartojamas kaip svetimybinio WTF pakaitalas.