Ramunė Balevičiūtė

„Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Šią Rimo Tumino mintį pacitavo Tel Avivo „Gesher“ teatro kūrėjai, Klaipėdoje vykstančiame festivalyje „TheATRIUM“ parodę ne tik priešpaskutinį režisieriaus spektaklį „Ana Karenina“, bet ir dokumentinių kadrų iš trijų tame teatre kurtų spektaklių repeticijų. Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai. Ryškiausias pojūtis stebint spektaklį – tokio teatro daugiau nebebus, vyksta lyg koks išlydėjimo, atsisveikinimo ritualas. Beje, panašus jausmas buvo apėmęs ir žiūrint Eimunto Nekrošiaus „Tuoktuves“, praėjusių metų pabaigoje iš Varšuvos atvežtas į Valstybinį jaunimo teatrą. Žinoma, tai labai skirtingi spektakliai, įkūnijantys skirtingas teatro sampratas, tačiau ir vienas, ir kitas kūrinys, sutelkę savy ir išgryninę būdinguosius abiejų režisierių teatro kalbos bruožus, vainikavo pasibaigusį Lietuvos teatro amžių.

„Kodėl užmušei šunį?“ – klausia sūnaus iš karo grįžęs tėvas. „Nes man pasirodė, kad šuo manęs nebemyli.“ „Tada viskas teisingai.“ Tai tėvo ir sūnaus pokalbio nuotrupa iš ukrainiečių dramaturgės Annos Jablonskajos (1981-2011) pjesės „Šeimyninės scenos“, kurią Vilniaus senajame teatre pastatė taip pat ukrainietis režisierius Viktoras Marvinas. Pjesė, kurios veiksmas vyksta bevardžio Rusijos miesto daugiabutyje, kalba ne apie šiandieninį karą, tačiau skamba taip, lyg būtų parašyta ką tik. Bet tuo pat metu tai gali būti bet kuris karas. „Šeimyninės scenos“ rodo karo paveiktą visuomenę. Arba galima mąstyti kitaip: visuomenę, kuri pateisina karą. Priežastys ir pasekmės neatskiriamai suaugusios, ir nei dramaturgė, nei režisierius nekelia tikslo analizuoti, kur slypi nužmogėjimo šaknis. Jie tik rodo vertybiškai pasiklydusius žmones, trokštančius artumo, tačiau labai iškreiptai jį suprantančius.

Pastaruoju metu vis dažniau pagalvoju, kad veikiausiai negrįžtamai praėjo tie laikai, kai meno kūrinys kalbėjo pats už save. Priežasčių tam ne viena: būtinybė parduoti kūrinį, publikos edukacijos siekis, pagaliau tyrimo dėmens įsiskverbimas į meną. Ar apsikritai šiandien meno kūrinys be „įkontekstinimo“, be įvairiomis priemonėmis konstruojamo diskurso gali egzistuoti? Koks įdomus paradoksas: kuo labiau kvestionuojamas autorystės institutas, tuo uoliau publikai aiškinamos meninės idėjos. Kartais tai iš tiesų pagyvina dialogą tarp meno kūrinio ir jo adresatų, tačiau kartais tampa erzinančiomis suvokimo instrukcijomis. Be abejo, kultūros ir meno įstaigos nėra vien kūrybos eksperimentų laboratorijos, tačiau agresyvios rinkodaros taisyklės neleidžia patiems menininkams reflektuoti nesėkmės. Iš dalies tokią pastangą galima įžvelgti ankstesnėje šio sezono Lietuvos nacionalinio teatro premjeroje – Pauliaus Tamolės spektaklyje „Gyvulių ūkis. XXI amžius“, tačiau ten kūrybinės nesėkmės refleksija greitai virsta flirtu su publika. Bene įdomiausias pavyzdys – prieš porą metų įvykusi Tomi Janežičiaus „Dėdės Vanios“ vieša peržiūra Vilniaus mažajame teatre, kai režisierius, nepatenkintas meniniu rezultatu, ryžosi pakeisti vieną iš pagrindinių aktorių ir taip savaip praplėsti spektaklyje atskleidžiamą nevykėliškumo temą.

Afišos, anonsuojančios naują Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklį pagal George’o Orwello apysaką „Gyvulių ūkis“, sostinėje pasirodė, berods, dar neprasidėjus sezonui. Galbūt dėl to, o gal dėl kūrinio, kadaise buvusio kultiniu (Lietuvoje knyga leista net penkis kartus), ir įspūdingos kūrėjų komandos, vos paskelbus premjeros datą, bilietai buvo bemat išpirkti. Lūkesčius kurstė ir aktualią interpretaciją žadantis spektaklio pavadinimas – „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. Tiesa, intrigavo ir spektaklio vizualas – keturpėsčio žmogaus kūno, sudaryto iš „sprandinės“, „nugarinės“, „šoninės“ ir kitų žmogaus valgomų gyvulio dalių, vaizdinys. Paskutinį lapkričio savaitgalį įvykusi premjera parodė, kad atskiri teatro padaliniai dirba puikiai, tik kas sau: su režisieriaus Pauliaus Tamolės spektakliu, kurio dramaturgiją pagal Orwello kūrinį ir aktorių improvizacijas sudėliojo Rimantas Kmita, visa tai turi ne tiek daug bendra.

Tuo metu, kai Vilniuje ūkė „Sirenos“, kviečiančios permąstyti kūniškumo ir lyties sampratas, Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną tvindė Roberto Wilsono burtų lazdelei paklūstanti šviesų, garsų ir gestų precizija, Klaipėdos dramos teatras laidotuvių varpais ir makabriška mirusių personažų nuotraukų ekspozicija kvietė į premjerą, pavadinimu „Meilė“. Tai lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz darbas – jau antrasis uostamiesčio teatre.

Bandau įsijausti į kailį žmogaus, kurio pažintis su „Shakespeare’u, mūsų amžininku“, prasideda nuo Gildo Aleksos „Tito“, kurio premjera gegužės 25 d. įvyko „Menų spaustuvėje“ (trupė „Teatronas“). Spektaklis sukurtas pagal vieną pirmųjų Williamo Shakespeare’o tragedijų „Titas Andronikas“, kurioje stipriai justi ir romėnų tragiko Senekos, ir viduramžių moralitė įtaka ir kuri įtaiga bei išbaigtumu anaiptol neprilygsta brandiesiems dramaturgo kūriniams. Iki šiol Lietuvoje nestatytą pjesę išvertė Aivaras Mockus.

Vis dažniau scenoje pasirodantys jaunų lietuvių dramaturgų kūriniai liudija, kad šie teatrui rašantys žmonės, regis, išsivadavo iš kompleksų, verčiančių kalbėti apie „amžinai aktualias“ ar „bendražmogiškas“ temas, ir niekam nepataikaudami prabilo apie tai, kas asmeniškai labiausiai rūpi. Pavyzdžiui, apie boksą.

Po Rimo Tumino spektaklio jautiesi lyg pabudęs iš sapno. Arba grįžęs iš šventės. Arba susitikęs su savimi pačiu vaikystėje. Paskui dar ilgai nešiojiesi širdyje spektaklio nuotaiką, regi įspūdingus sceninius vaizdus.

Režisierius priklauso tai teatro menininkų kartai, kuri paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais formavo Lietuvos, kaip teatro šalies, reputaciją. Autorinio režisūrinio teatro – vizualaus, poetiško, emociškai paveikaus. Teatrinę karjerą jis pradėjo XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje – panašiu laiku kaip ir kitas didelis lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius (1952–2018).

„Nemanau, kad teatras turėtų atspindėti vieną balsą – vieną tiesą. Teatre turi būti išgirsti skirtingi balsai ir požiūriai“, – bene prieš dešimtmetį sakė kroatų režisierius Oliveris Frljićius, pristatydamas savo spektaklį „Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas!“, kurį turėjome progos išvysti ir Lietuvoje. Vadintas ir kroatų scenos teroristu, ir Balkanų enfant terrible, anuomet Frljićius mums atvežė ekstravagantišką politinio teatro pamoką. Laisvas, pašėlęs ir provokuojantis pasirodymas, iš tiesų suteikęs tribūną patiems įvairiausiems balsams, kėlė aštrius klausimus ir skatino kritinį mąstymą. (Beje, spektaklis iki šiol vaidinamas Slovėnijos jaunimo teatre.)