Vis dažniau scenoje pasirodantys jaunų lietuvių dramaturgų kūriniai liudija, kad šie teatrui rašantys žmonės, regis, išsivadavo iš kompleksų, verčiančių kalbėti apie „amžinai aktualias“ ar „bendražmogiškas“ temas, ir niekam nepataikaudami prabilo apie tai, kas asmeniškai labiausiai rūpi. Pavyzdžiui, apie boksą.
Miesto ir kūrybiškumo tema mus pagavo labai netikėtai. 2021-ųjų pavasarį, per karantiną, kai palaikyti ryšį leido tik virtualios bendravimo platformos, kad visai nepaskęstume buityje, pradėjome tradiciją sekmadienio rytais dalytis įvairiomis įžvalgomis ir idėjomis. Esame skirtingų specialybių – teatrologijos ir psichologijos – atstovės, abi besidominčios kūrybiškumu. Dėmesį patraukė reiškinys, kai vis dažniau teatro menininkai palieka sostinę, kad kurį laiką kurtų kokioje nors kitoje vietoje. Be abejo, tam įtakos turi ir kultūros politika, įvairios finansuojamos mobilumo programos, tačiau už šio reiškinio slypi daugiau nei meno kūrėjų noras keliauti ir įgyti naujos patirties. Vis stiprėjo nuojauta, kad kūrybos mieste ir už jo ribų dinamika turi tiesioginį ryšį su teatro menininkų kūrybiškumu ir apskritai su scenos meno raida. Užplūdo įvairūs prisiminimai, susiję su skaitytomis knygomis, istorinėmis žiniomis, atliktais tyrimais. Štai kad ir vienas iš intriguojančių faktų. Pasirodo, egzistuoja sąsaja tarp miesto dydžio ir gyventojų vaikščiojimo tempo: kuo didesnis miestas, tuo greičiau vaikšto jo gyventojai
Po Rimo Tumino spektaklio jautiesi lyg pabudęs iš sapno. Arba grįžęs iš šventės. Arba susitikęs su savimi pačiu vaikystėje. Paskui dar ilgai nešiojiesi širdyje spektaklio nuotaiką, regi įspūdingus sceninius vaizdus.
Režisierius priklauso tai teatro menininkų kartai, kuri paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais formavo Lietuvos, kaip teatro šalies, reputaciją. Autorinio režisūrinio teatro – vizualaus, poetiško, emociškai paveikaus. Teatrinę karjerą jis pradėjo XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje – panašiu laiku kaip ir kitas didelis lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius (1952–2018).
„Nemanau, kad teatras turėtų atspindėti vieną balsą – vieną tiesą. Teatre turi būti išgirsti skirtingi balsai ir požiūriai“, – bene prieš dešimtmetį sakė kroatų režisierius Oliveris Frljićius, pristatydamas savo spektaklį „Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas!“, kurį turėjome progos išvysti ir Lietuvoje. Vadintas ir kroatų scenos teroristu, ir Balkanų enfant terrible, anuomet Frljićius mums atvežė ekstravagantišką politinio teatro pamoką. Laisvas, pašėlęs ir provokuojantis pasirodymas, iš tiesų suteikęs tribūną patiems įvairiausiems balsams, kėlė aštrius klausimus ir skatino kritinį mąstymą. (Beje, spektaklis iki šiol vaidinamas Slovėnijos jaunimo teatre.)
Vengrų teatro ir kino režisierių Kornélį Mundruczó lietuviams dar 2009-aisiais „atrado“ festivalis „Naujosios dramos akcija“, o jo teatrinio kelio raidą leidžia stebėti „Sirenos“: prieš ketverius metus festivalis buvo atvežęs režisieriaus su savo trupe „Proton“ sukurtą spektaklį „Gyvenimo imitacija“, šiemet pristatė 2018 m. Lenkijos teatre „TR Warszawa“ pastatytą kūrinį „Moters dalys“. O šalia, žinoma, egzistuoja kinas. Mundruczó, kaip kino režisieriaus, karjera – tai nuoseklus ėjimas tarptautinio pripažinimo link. 2000-aisiais jo pirmas vaidybinis filmas „Aš noriu šito ir nieko daugiau“ pelnė keletą nacionalinių apdovanojimų, tarp jų – geriausio vengrų metų filmo ir geriausio režisieriaus. Vėliau bene visi režisieriaus kūriniai sulaukdavo kino festivalių žiuri dėmesio, o štai 2020 m. pasirodęs filmas „Moters dalys“ („Pieces of a Woman“), kurį prodiusavo Martinas Scorsese, yra nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų „Oskarui“ už pagrindinį moters vaidmenį, o kai kuriuos jau ir pelnęs.
Panašiu metu dviejuose Vilniaus teatruose pasirodė premjeros, persmelktos distopinių nuotaikų ir būklės, kurioje šiandien atsidūrė pasaulis, apmąstymų. Ir naujasis Gintaro Varno spektaklis „Puikus naujas pasaulis“, sukurtas Valstybiniame jaunimo teatre, ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera – Grzegorzo Jarzynos „Soliaris 4“ – scenoje rodo pasaulius, kuriuose nenorėtume gyventi. Tačiau didžiausią susirūpinimą šių scenos kūrinių autoriams kelia skirtingi dalykai. Gintaras Varnas, pasirinkęs anglų rašytojo Aldouso Huxley’io distopiją, projektuoja niūrią, nors išoriškai blizgią ir efektingą ateities viziją. Šiame afektuose skendinčiame pasaulyje nėra vietos ne tik nemaloniems jausmams, bet svarbiausia – menui. Gintarui Varnui kelia siaubą mintis apie kultūrinę atmintį praradusį pasaulį; apie pasaulį, kuriame uždraustas Shakespeare’as ir kitas aukštasis menas. Tuo metu lenkų režisierius Grzegorzas Jarzyna, scenai adaptavęs lenkų mokslinės fantastikos rašytojo Stanisławo Lemo romaną „Soliaris“, atidžiausią žvilgsnį nukreipia į vidiniame kalėjime save įkalinusį žmogų; žmogų, pasiekusį didžiulės technologinės pažangos, bet nepažįstantį savęs.
Paskutinėmis vasaros dienomis Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ pakvietė į išskirtinį įvykį – „šokio spektaklio (ne)paaugliams“ premjerą „Savoj krūvoj“. Įvykio išskirtinumą lemia daugelis veiksnių – pasirinkta erdvė, atlikėjai, scenos ir vizualaus meno junginys ir, žinoma, publikos taikinys.
Sunku sugalvoti tikslesnį pavadinimą lėlių teatro renginiui nei „Materia Magica“. Nes materija ir magija – du raktiniai žodžiai, apibūdinantys lėlių teatro pobūdį ir galią. Tuo dar kartą leido įsitikinti nuo 1997-ųjų kas dvejus metus Klaipėdoje rengiamas festivalis, suburiantis lietuvių lėlininkų bendruomenę, supažindinantis su užsienio kūrėjų darbais ir dovanojantis šventę klaipėdiečiams ir miesto svečiams. Šiemetinė rugpjūčio 5-8 d. vykusi „Materia Magica“, nors neišvengiamai patyrusi nuostolių dėl pandemijos, prisistatė kaip solidus ir puikiai organizuotas tarptautinis festivalis – konceptualus (pradedant idėja ir baigiant šiuolaikišku dizainu) ir turintis ambicijų, – visiškai pagrįstų, – pristatyti tai, kuo kvėpuoja šiuolaikinis lėlių teatras. Be to, šiemet festivalį papildė svari edukacinė programa, kurią sudarė menininkų užsiėmimai su vaikais, paskaitos ir diskusija.
Įvairūs tyrimai atskleidė glaudžias tarpusavio sąsajas tarp miesto ir kūrybiškumo. Įrodyta, kad daugybę galimybių siūlantis miestas yra kūrybiškų žmonių traukos vieta, o pats savo ruožtu minta jų generuojamomis idėjomis. Be to, mokslininkai pastebėjo, jog kuo didesnis miestas, tuo produktyvesnis kiekvienas jo gyventojas. Psichologai net yra atradę tiesioginį ryšį tarp gyvenimo tempo (vaikščiojimo greičio) ir gyventojų skaičiaus.
Tik įėjęs į festivališkai šventišką Klaipėdos dramos teatrą, gauni plastmasinius šviečiančius velnio ragiukus. Jano Klatos „Fausto“ pradžioje vienas iš aktorių, savotiškas ceremonmeisteris arba viduramžių teatro žaidimo vadovas, žiūrovų paprašo užsidėti šėtono lankelį. Tai – visiškai atviras kvietimas žaisti, leidžiantis į šiuolaikinės misterijos kelionę.
Kad Klaipėda turi savo veidą, turbūt niekas nesiginčys. Žinoma, uostamiestį vienaip mato patys klaipėdiečiai, kitaip – vilniečiai, o dar kitaip – aplinkinių mažesnių miestų ir miestelių gyventojai. Sakyčiau, kiekvienas turime „savo“ Klaipėdą, ir tai kažkoks šio miesto fenomenas. Tą puikiausiai patvirtino ir Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) spektaklis „Jūrinės šviesos“, galintis tapti įdomiu dialogu tarp jaunų teatro menininkų ir žiūrovų šio miesto vizijų ir pajautimų. Po ilgos pertraukos klaipėdiečiai savo kūrinį pagaliau suvaidino gyvai sostinės „Menų spaustuvėje“ – ir tai tapo lyg antrąja spektaklio premjera. Beje, ne tik suvaidino, bet ir surengė diskusiją su žiūrovais.
Manoma, kad Eimuntas Nekrošius keletą dešimtmečių buvo didysis teatro Mokytojas. Jo įtaką patyrė ne tik dirbusieji kartu su juo, bet ir stebėjusieji Meistro spektaklius iš šalies. Turbūt ne per drąsu būtų teigti, kad Nekrošiaus įdagas ryškus pačioje lietuvių teatro tapatybėje. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksalu, kad tiesioginiai Nekrošiaus mokiniai – aktoriai ir režisieriai, kuriuos jis ugdė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, – Meistro įtaką patyrė ne visai akivaizdžiai. Daugelis iš jų pasuko į kitą stilistiką, juos domina kitokia teatro estetika. Tačiau yra kai kas, kas juos sieja ir nematoma gija jungia tarsi į kokią slaptą broliją. Tai savitas meninis mąstymas, dėmesys originalioms idėjoms, darbo disciplinai ir – tai labai svarbu – humanistinės vertybės bei etiniai principai.
