Ramunė Balevičiūtė

Aktorius, visą gyvenimą dirbęs teatre, ir brandžiame amžiuje nebesulaukiantis vaidmenų – vienas dramatiškiausių teatro pasaulio vaizdinių. Pasitraukimas iš aktyvios profesinės veiklos daugeliui iš mūsų kelia nerimą, tačiau aktoriai, pripratę prie dėmesio ir vaidybos teikiamos energijos, atsisveikinimą su scena išgyvena ypač skausmingai. Praeityje garsus, bet dabar pamirštas aktorius – nereta grožinės literatūros, kino filmų tema, dažniausiai interpretuojama iš (melo)draminės perspektyvos. Iš tiesų tai labai kompleksiškas klausimas, apimantis psichologiją, etiką, socialinius ir, žinoma, profesionalumo aspektus. Tai ir moralinė dilema, ir užduotis teatro vadovybei, ir kūrybinis uždavinys.

Aktorius gali giliau išgyventi situaciją nei personažas. Žmogus dažnai nefiksuoja, neįsisąmonina to, kas su juo vyksta. Gyvenimas plaukia ir aš matau tėkmę – negaliu išnagrinėti kiekvieno srovės milimetro, – tai neįmanoma. Vaidindamas situaciją galiu nagrinėti, gilintis, keisti, sustabdyti upę – ištraukti gabalą iš jos ir tada kubinį metrą gyvenimo apžiūrėti iš visų pusių.

„Kai baigsiu visus savo darbus, / laisvą užsidirbtą sekmadienį / atsigulęs žolėj, / laisvai pasidėjęs ant žemės rankas, / norėčiau dar pamatyti tėvynę, / kam nedavė laiko gyvenimas. / Taip nieko daugiau neuždirbau / ir taip nieko daugiau neturiu, / kad jau nebenoriu turėti.“ Tai posmas iš Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“, turėjusių skambėti Juozo Miltinio dramos teatro aktorės Ligitos Kondrotaitės, lapkričio 16-ąją švenčiančios gimtadienį, jubiliejiniame renginyje. Nemirtingosios eilės apie Kukutį – aktorės širdies poezija. „Atrodo, apie „Kukutį“ visi šneka. Bet iš esmės apie jį mažai kas žino – žino du tris eilėraščius ir viskas. Norėčiau kada nors perskaityti visus eilėraščius, nes „Kukutį“ būtina išgirsti – visą to žmogaus istoriją. Manau, kad kiekviename iš mūsų gyvena dalis Kukučio. Manyje – tai tikrai, aš gal net visas Kukutis…“ – sako Ligita Kondrotaitė, į poezijos spektaklį žiūrovus pakviesianti, kai tik leis aplinkybės.

Toji triušio landa, į kurią šiemet pasaulį įvijo klastingasis virusas, ypač baugi turėjo pasirodyti scenos menininkams. Juk pandemija su visomis savo pasekmėmis pasikėsino į pačią teatro esmę – gyvą ryšį su publika. Dar didesnės nežinomybės akivaizdoje atsidūrė nelemtais 2020-aisiais studijas turėję baigti scenos menininkai. Vieni tokių – Yanos Ross vadovaujamo magistrantūros kurso režisieriai. Su trimis iš jų – Uršule Bartoševičiūte, Naubertu Jasinsku ir Augustu Gornatkevičiumi – ir kalbamės apie išbandymų kupiną profesinio kelio etapą.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė yra be galo maloni pašnekovė: ji niekada neparodys, kad užduodami klausimai kvaili ar banalūs, pritars tavo pastebėjimams ir teatrologiniams apibrėžimams. Lygiai prieš dešimt metų geras dvi valandas kalbėjomės „Neringos“ kavinėje. Tuomet aktorės išsakytas mintis iki šiol cituoju įvairiomis progomis. Nors suprantu, kad Eglė Gabrėnaitė – aktorė iki pašaknų, iki kaulų smegenų. Neatsitiktinai ji mėgsta prisiminti kadaise tėvo jai ištartus žodžius: „Tik nepamiršk, ko prisimelavai“… Keista, nes, kaip pati sako, niekada nenorėjusi vaidinti, stojusi į teatrologiją.

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė apdovanota išskirtine scenine individualybe. Varia Antono Čechovo „Vyšnių sode“, Jaunoji Federico García Lorcos „Kruvinose vestuvėse“, Dovydienė Vaižganto „Dėdėse ir dėdienėse“, Podsekalnikova Nikolajaus Erdmano „Savižudyje“, Liudmila Maksimo Gorkio „Motinoje“, Marija Stiuart Friedricho von Schillerio „Marijoje Stiuart“, Gitela Moska Williamo Gibsono „Dviese sūpuoklėse“, Katrė Žemaitės „Marčioje“, Ema Aleksandro Špilevojaus „12 gramų į šiaurę“ – tai tik keletas ryškiausių jaunos aktorės darbų teatre. O kur dar vaidmenys filmuose „Šventasis“ (rež. Andrius Blaževičius), „Išgyventi vasarą“ (rež. Marija Kavtaradzė) ir kituose. Jos vaidinamos moterys – degančių akių, skvarbaus žvilgsnio, ugningo temperamento, bet kartu trapios, pažeidžiamos. Išdidžios, bet gebančios aukotis. Kartais – šiurkščios, tiesmukos, bet viduje slepiančios švelnumo ilgesį. Su Indre Patkauskaite kalbamės apie šiandien aktoriui reikalingus įgūdžius ir savybes, bendradarbiavimą su režisieriumi, kūrybinio proceso virtuvę.

Aleksandras Špilevojus – aktorius, režisierius, dramaturgas, teatro mokytojas, radijo laidų vedėjas. Baigęs vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbo Lietuvos rusų dramos teatre. Šiuo metu vadovauja savo įkurtam teatrui-laboratorijai „Meno alchemija“ ir yra Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas. Pirmoji Špilevojaus pjesė „Neišmoktos pamokos“ 2017 m. laimėjo Dalios Tamulevičiūtės lietuviškos dramaturgijos konkursą, o paties režisuotas spektaklis buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ kategorijoje „Teatras +“. 2018 m. Špilevojus pelnė Lietuvos kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premiją, o 2019 m. – „Auksinį scenos kryžių“ už Šiaulių dramos teatre paties režisuoto spektaklio „Bagadelnia“ dramaturgiją. Su Aleksandru kalbamės apie įvairiakryptę jo veiklą ir teatro viziją.

Meninis tyrimas – tikras mūsų laikų kūdikis. Menine praktika grįstas tyrimas, kitaip sakant, tyrimas menu ir per meną, apima ir perteikia daugelį šiuolaikinio diskurso idėjų, tokių kaip įkūnijimas, performatyvumas, procesualumas, hibridizacija, subjektyvumas, autorefleksija, kolektyviškumas ir pan. Jis yra takus ir atviras, neturintis aiškiai apibrėžtų ribų ir skatinantis „nepabaigtą mąstymą“. Žadinantys ir entuziazmą, ir lygiai taip pat skepsį, meniniai tyrimai užima reikšmingą vietą bendroje tyrimų kultūroje, bet dėl savo pobūdžio jie vis dėlto dažnai yra kvestionuojami.

Lietuvių teatro ir kino aktorius, režisierius Arvydas Dapšys balandžio 12-ąją mini 60 metų jubiliejų. Kuklus ir santūrus žmogus, patikimas partneris, kantrus mokytojas. Šiomis žvaigždei, regis, visiškai netinkančiomis savybėmis pasižymintis aktorius yra suvaidinęs ne vieną pagrindinį vaidmenį, pavyzdžiui, Rimo Tumino „Maskarade“ ir „Minetyje“. O jo nedideli vaidmenys Tumino „Vyšnių sode“, „Revizoriuje“, „Madagaskare“ – tikri komiškosios formos šedevrai. Vaidmenys Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus ir Mariaus Ivaškevičiaus spektakliuose atskleidė dar kitas Dapšio sceninės savasties puses, o pernai aktorius išties įsimintiną vaidmenį sukūrė Šarūno Barto filme. Apie ūkininko Pliaugos personažą „Sutemose“ jis yra sakęs: „Koks žmogus – toks ir jo gyvenimas.“ Ar galima tai pritaikyti ir pačiam Dapšiui?

Pandemijos ir karantino spąstuose ieškodama idėjų Teatro dienos sveikinimui, pirmiausia pagalvojau apie Bertoltą Brechtą. Žinoma, situacijos skirtingos, tačiau nerimo ir nežinomybės akivaizdoje brechtiškasis sarkazmas ir drąsa atrodo geriausias vaistas. Beveik prieš dvejus metus jungtinės latvių ir lietuvių kūrybinės grupės Klaipėdos dramos teatre sukurtas spektaklis „Mama Drąsa“ pagal Brechto pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ (1939) pelnė net du „Auksinius scenos kryžius“ (už režisūrą ir už pagrindinį vyro vaidmenį), tačiau Lietuvoje nesulaukė nė vienos profesionalios recenzijos. Karantinas – puiki proga užkamšyti spragas, iš anksto susitaikant su išlyga, kad vaizdo transliacija niekada neatstos gyvo spektaklio. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Klaipėdos dramos teatras pasirūpino išties kokybišku įrašu, nors spektaklis šiuo požiūriu kelia daug iššūkių: Mažosios salės scenos ratas vis sukasi, aktoriai kartas nuo karto „įsiveržia“ į žiūrovų erdvę ir pan.

Sausio mėnesį Lietuvoje viešėjo dramos terapeutė, mokytoja ir aktorė iš Libano Nazha Harb. Ji dalyvavo menų agentūros „Artscape“ įgyvendinamame taikomojo teatro projekte BATS (Baltic Applied Theatre School). „Šikšnosparniai“ – tai tęstinė mokymų programa, truksianti visą pirmąjį 2020 m. pusmetį ir apimsianti visas tris Baltijos valstybes. Sausį Vilniuje, Taline ir Rygoje Nazha Harb vedė mokymus scenos menų profesionalų ir edukatorių grupėms, dalijosi savo darbo kalėjimuose patirtimi. Su Nazha susėdome pasikalbėti apie šio darbo specifiką ir prasmę.

Lygiai prieš 10 metų teatro mokslininkė Helen Freshwater, išleidusi studiją „Teatras ir publika“, teigė, kad teatro kritikai, mokslininkai ir teatro industrijos atstovai publika domisi dėl visiškai skirtingų priežasčių, todėl pateikia labai skirtingus tyrimų rezultatus. Taip pat ji tvirtino, kad teatrų rinkodaros skyrių darbuotojai apie tikrąją publiką žino daugiau nei teatrologai.