Ramunė Balevičiūtė

Aktorė Eglė Gabrėnaitė yra be galo maloni pašnekovė: ji niekada neparodys, kad užduodami klausimai kvaili ar banalūs, pritars tavo pastebėjimams ir teatrologiniams apibrėžimams. Lygiai prieš dešimt metų geras dvi valandas kalbėjomės „Neringos“ kavinėje. Tuomet aktorės išsakytas mintis iki šiol cituoju įvairiomis progomis. Nors suprantu, kad Eglė Gabrėnaitė – aktorė iki pašaknų, iki kaulų smegenų. Neatsitiktinai ji mėgsta prisiminti kadaise tėvo jai ištartus žodžius: „Tik nepamiršk, ko prisimelavai“… Keista, nes, kaip pati sako, niekada nenorėjusi vaidinti, stojusi į teatrologiją.

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė apdovanota išskirtine scenine individualybe. Varia Antono Čechovo „Vyšnių sode“, Jaunoji Federico García Lorcos „Kruvinose vestuvėse“, Dovydienė Vaižganto „Dėdėse ir dėdienėse“, Podsekalnikova Nikolajaus Erdmano „Savižudyje“, Liudmila Maksimo Gorkio „Motinoje“, Marija Stiuart Friedricho von Schillerio „Marijoje Stiuart“, Gitela Moska Williamo Gibsono „Dviese sūpuoklėse“, Katrė Žemaitės „Marčioje“, Ema Aleksandro Špilevojaus „12 gramų į šiaurę“ – tai tik keletas ryškiausių jaunos aktorės darbų teatre. O kur dar vaidmenys filmuose „Šventasis“ (rež. Andrius Blaževičius), „Išgyventi vasarą“ (rež. Marija Kavtaradzė) ir kituose. Jos vaidinamos moterys – degančių akių, skvarbaus žvilgsnio, ugningo temperamento, bet kartu trapios, pažeidžiamos. Išdidžios, bet gebančios aukotis. Kartais – šiurkščios, tiesmukos, bet viduje slepiančios švelnumo ilgesį. Su Indre Patkauskaite kalbamės apie šiandien aktoriui reikalingus įgūdžius ir savybes, bendradarbiavimą su režisieriumi, kūrybinio proceso virtuvę.

Aleksandras Špilevojus – aktorius, režisierius, dramaturgas, teatro mokytojas, radijo laidų vedėjas. Baigęs vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbo Lietuvos rusų dramos teatre. Šiuo metu vadovauja savo įkurtam teatrui-laboratorijai „Meno alchemija“ ir yra Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas. Pirmoji Špilevojaus pjesė „Neišmoktos pamokos“ 2017 m. laimėjo Dalios Tamulevičiūtės lietuviškos dramaturgijos konkursą, o paties režisuotas spektaklis buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ kategorijoje „Teatras +“. 2018 m. Špilevojus pelnė Lietuvos kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premiją, o 2019 m. – „Auksinį scenos kryžių“ už Šiaulių dramos teatre paties režisuoto spektaklio „Bagadelnia“ dramaturgiją. Su Aleksandru kalbamės apie įvairiakryptę jo veiklą ir teatro viziją.

Meninis tyrimas – tikras mūsų laikų kūdikis. Menine praktika grįstas tyrimas, kitaip sakant, tyrimas menu ir per meną, apima ir perteikia daugelį šiuolaikinio diskurso idėjų, tokių kaip įkūnijimas, performatyvumas, procesualumas, hibridizacija, subjektyvumas, autorefleksija, kolektyviškumas ir pan. Jis yra takus ir atviras, neturintis aiškiai apibrėžtų ribų ir skatinantis „nepabaigtą mąstymą“. Žadinantys ir entuziazmą, ir lygiai taip pat skepsį, meniniai tyrimai užima reikšmingą vietą bendroje tyrimų kultūroje, bet dėl savo pobūdžio jie vis dėlto dažnai yra kvestionuojami.

Lietuvių teatro ir kino aktorius, režisierius Arvydas Dapšys balandžio 12-ąją mini 60 metų jubiliejų. Kuklus ir santūrus žmogus, patikimas partneris, kantrus mokytojas. Šiomis žvaigždei, regis, visiškai netinkančiomis savybėmis pasižymintis aktorius yra suvaidinęs ne vieną pagrindinį vaidmenį, pavyzdžiui, Rimo Tumino „Maskarade“ ir „Minetyje“. O jo nedideli vaidmenys Tumino „Vyšnių sode“, „Revizoriuje“, „Madagaskare“ – tikri komiškosios formos šedevrai. Vaidmenys Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus ir Mariaus Ivaškevičiaus spektakliuose atskleidė dar kitas Dapšio sceninės savasties puses, o pernai aktorius išties įsimintiną vaidmenį sukūrė Šarūno Barto filme. Apie ūkininko Pliaugos personažą „Sutemose“ jis yra sakęs: „Koks žmogus – toks ir jo gyvenimas.“ Ar galima tai pritaikyti ir pačiam Dapšiui?

Pandemijos ir karantino spąstuose ieškodama idėjų Teatro dienos sveikinimui, pirmiausia pagalvojau apie Bertoltą Brechtą. Žinoma, situacijos skirtingos, tačiau nerimo ir nežinomybės akivaizdoje brechtiškasis sarkazmas ir drąsa atrodo geriausias vaistas. Beveik prieš dvejus metus jungtinės latvių ir lietuvių kūrybinės grupės Klaipėdos dramos teatre sukurtas spektaklis „Mama Drąsa“ pagal Brechto pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ (1939) pelnė net du „Auksinius scenos kryžius“ (už režisūrą ir už pagrindinį vyro vaidmenį), tačiau Lietuvoje nesulaukė nė vienos profesionalios recenzijos. Karantinas – puiki proga užkamšyti spragas, iš anksto susitaikant su išlyga, kad vaizdo transliacija niekada neatstos gyvo spektaklio. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Klaipėdos dramos teatras pasirūpino išties kokybišku įrašu, nors spektaklis šiuo požiūriu kelia daug iššūkių: Mažosios salės scenos ratas vis sukasi, aktoriai kartas nuo karto „įsiveržia“ į žiūrovų erdvę ir pan.

Sausio mėnesį Lietuvoje viešėjo dramos terapeutė, mokytoja ir aktorė iš Libano Nazha Harb. Ji dalyvavo menų agentūros „Artscape“ įgyvendinamame taikomojo teatro projekte BATS (Baltic Applied Theatre School). „Šikšnosparniai“ – tai tęstinė mokymų programa, truksianti visą pirmąjį 2020 m. pusmetį ir apimsianti visas tris Baltijos valstybes. Sausį Vilniuje, Taline ir Rygoje Nazha Harb vedė mokymus scenos menų profesionalų ir edukatorių grupėms, dalijosi savo darbo kalėjimuose patirtimi. Su Nazha susėdome pasikalbėti apie šio darbo specifiką ir prasmę.

Lygiai prieš 10 metų teatro mokslininkė Helen Freshwater, išleidusi studiją „Teatras ir publika“, teigė, kad teatro kritikai, mokslininkai ir teatro industrijos atstovai publika domisi dėl visiškai skirtingų priežasčių, todėl pateikia labai skirtingus tyrimų rezultatus. Taip pat ji tvirtino, kad teatrų rinkodaros skyrių darbuotojai apie tikrąją publiką žino daugiau nei teatrologai.

Nors tabu teatre vaikams vis mažėja, kalbėtis su mažaisiais žiūrovais rimtomis ir ne visada linksmomis temomis vis dar ryžtasi nedažnas teatro kūrėjas. Šiuolaikinė literatūra vaikams šiuo požiūriu yra toli pralenkusi scenos meną. Tad natūralu, kad teatro vaikams kūrėjai, ieškodami temų ir istorijų, gręžiasi į literatūrą. Tokia ir naujoji Vilniaus „Lėlės“ teatro premjera.

Kiekvienais metais lapkričio 23-iąją, garsiojo aktoriaus ir režisieriaus Eduardo Smiļgio (1886-1966) gimimo dieną, latviai teikia apdovanojimus „Spēlmaņu nakts“ („Lošėjų naktis“) už geriausius teatro sezono darbus. Anot latvių kolegų, tradiciškai šiuose apdovanojimuose dominuodavo valstybiniai teatrai, tačiau pamažu situacija keičiasi ir tarp nominuotųjų bei nugalėjusiųjų vis dažniau atsiranda nepriklausomų teatrų ir pavienių projektų. Panašu, kad „Spēlmaņu nakts“ yra reikšmingas įvykis ne tik teatro bendruomenei: apdovanojimai sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio, savo favoritą renka ir latvių „Delfi“ skaitytojai. Taip pat latviams rūpi ir žvilgsnis iš šalies. Todėl pažiūrėti sezono geriausiųjų, komisijos atrinktų iš daugiau kaip šimto, ir aptarti juos viešoje diskusijoje buvo pakviesti ir užsienio ekspertai: teatro kritikai, mokslininkai bei menininkai.

Kartkartėmis vis prisimenu garsiąją Bertolto Brechto frazę, kad geras teatras turi griauti publikos lūkesčius. Nepaprastai smagu, kai ją galima pritaikyti ir teatrui vaikams, deja, dažnai vis dar įkalintam tarp stereotipų ir išankstinių nuostatų, koks turi būti šiai publikai skirtas spektaklis. Juk, vesdami vaikus į „Raudonkepuraitę“, tikimės išvysti bent jau mielą mergaitę, ryšinčią raudoną skarelę ar kepuraitę, ar ne? Taip pat, ko gero, tikimės moralo, kad reikia klausyti mamos ir nesivelti į draugystes su nepažįstamais suaugusiais. Naujajame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje viskas kitaip (na, beveik viskas, bet apie tai – šiek tiek vėliau).

Kažin ar rastume teatro „tautosakoje“ labiau nuvalkiotą frazę nei Treplevo manifestinį šūkį apie naujas formas. Kita vertus, kažin ir ar rastume tikslesnę pjesę apie jauną menininką nei Antono Čechovo „Žuvėdra“. Nežinau, kaip jums, bet man „Žuvėdros“ pastatymai nėra nusibodę, – kiekvienąkart būna smalsu, kaip teatro kūrėjai pamatys, perskaitys, išjaus šią pjesę.