Nors tabu teatre vaikams vis mažėja, kalbėtis su mažaisiais žiūrovais rimtomis ir ne visada linksmomis temomis vis dar ryžtasi nedažnas teatro kūrėjas. Šiuolaikinė literatūra vaikams šiuo požiūriu yra toli pralenkusi scenos meną. Tad natūralu, kad teatro vaikams kūrėjai, ieškodami temų ir istorijų, gręžiasi į literatūrą. Tokia ir naujoji Vilniaus „Lėlės“ teatro premjera.
Kiekvienais metais lapkričio 23-iąją, garsiojo aktoriaus ir režisieriaus Eduardo Smiļgio (1886-1966) gimimo dieną, latviai teikia apdovanojimus „Spēlmaņu nakts“ („Lošėjų naktis“) už geriausius teatro sezono darbus. Anot latvių kolegų, tradiciškai šiuose apdovanojimuose dominuodavo valstybiniai teatrai, tačiau pamažu situacija keičiasi ir tarp nominuotųjų bei nugalėjusiųjų vis dažniau atsiranda nepriklausomų teatrų ir pavienių projektų. Panašu, kad „Spēlmaņu nakts“ yra reikšmingas įvykis ne tik teatro bendruomenei: apdovanojimai sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio, savo favoritą renka ir latvių „Delfi“ skaitytojai. Taip pat latviams rūpi ir žvilgsnis iš šalies. Todėl pažiūrėti sezono geriausiųjų, komisijos atrinktų iš daugiau kaip šimto, ir aptarti juos viešoje diskusijoje buvo pakviesti ir užsienio ekspertai: teatro kritikai, mokslininkai bei menininkai.
Kartkartėmis vis prisimenu garsiąją Bertolto Brechto frazę, kad geras teatras turi griauti publikos lūkesčius. Nepaprastai smagu, kai ją galima pritaikyti ir teatrui vaikams, deja, dažnai vis dar įkalintam tarp stereotipų ir išankstinių nuostatų, koks turi būti šiai publikai skirtas spektaklis. Juk, vesdami vaikus į „Raudonkepuraitę“, tikimės išvysti bent jau mielą mergaitę, ryšinčią raudoną skarelę ar kepuraitę, ar ne? Taip pat, ko gero, tikimės moralo, kad reikia klausyti mamos ir nesivelti į draugystes su nepažįstamais suaugusiais. Naujajame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje viskas kitaip (na, beveik viskas, bet apie tai – šiek tiek vėliau).
Kažin ar rastume teatro „tautosakoje“ labiau nuvalkiotą frazę nei Treplevo manifestinį šūkį apie naujas formas. Kita vertus, kažin ir ar rastume tikslesnę pjesę apie jauną menininką nei Antono Čechovo „Žuvėdra“. Nežinau, kaip jums, bet man „Žuvėdros“ pastatymai nėra nusibodę, – kiekvienąkart būna smalsu, kaip teatro kūrėjai pamatys, perskaitys, išjaus šią pjesę.
Vokiečių teatro menininkė Kristina Werner jau kurį laiką dalyvauja įvairiuose kūrybiniuose projektuose Lietuvoje. Ji yra vedusi taikomojo teatro dirbtuves lietuvių scenos meno profesionalams, buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Žalia pievelė“ kūrybinės komandos narė, o 2018-2019 m. drauge su Menų agentūra „Artscape“, Britų taryba ir Goetheʼs institutu įgyvendino taikomojo teatro projektą „Namai“. Su jauna teatro menininke kalbamės apie taikomojo teatro ypatybes, vertę ir galią.
„Esu laimingiausia, nes galiu pasakoti žmonėms istorijas“, – yra sakiusi amerikiečių rašytoja Kate DiCamillo, išties užburiančiai papasakotos istorijos „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ autorė. Šiandien teatre vaikams ne tiek daug pastatymų, sukurtų pagal šiuolaikinę literatūrą, todėl naujasis Rusų dramos teatro spektaklis „Triušis Edvardas“, kurio premjera įvyko praėjusio sezono pabaigoje, intriguoja vien dėl to (pagal DiCamillo knygą spektaklį prieš keletą metų pastatė ir Klaipėdos lėlių teatras). Priežasčių popietę su vaikais praleisti Rusų dramos teatre yra ir daugiau: iš Maskvos atvykusios dailininkės Julianos Laikovos sukurtas spektaklis – tikra puota akims, o pagrindinį veikėją – porcelianinį triušį Edvardą – vaidina šio teatro žvaigždė ir vienas įdomiausių vidurinės kartos Lietuvos aktorių Valentinas Novopolskis.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), tęsdamas Jaunųjų kūrėjų programos rezultatų pristatymą, vasaros pradžioje pakvietė į dar du pasirodymus: „Shell-ter“ ir „Borderline Queen. Kerštas“. Abu projektai tarptautiniai, inicijuoti užsienio menininkų, tačiau įgyvendinti kartu su jaunais lietuvių teatro kūrėjais. Šį bendradarbiavimą, ko gero, ir būtų galima laikyti didžiausiu abiejų kūrybinių procesų laimėjimu.
Publikuota: Menų faktūra2019-04-29Nuotrauka: D. Matvejevas Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) Jaunųjų kūrėjų programoje pristatė premjerą, vertą įsilieti į teatro repertuarą
Vasario pabaigoje šokio teatras „Dansema“ pakvietė į premjerą – choreografės Birutės Banevičiūtės šokio spektaklį kūdikiams „Pievelė“. Tai jau ketvirtas šio teatro spektaklis, skirtas patiems mažiausiems. „Dansema“ Lietuvoje yra šios srities pionierė ir lyderė, ne tik kurianti meninius produktus, bet ir įgyvendinanti svarbią edukacinę misiją – šviesti ir publiką, ir profesinę bendruomenę. Nors šiuo metu „Dansema“ nebėra vienintelis teatras, kuriantis kūdikiams, šokio spektakliai „vaikams nuo 0 metų“ pas mus – vis dar neįprastas reiškinys.
Publikuota: Menų faktūra2019-02-12Nuotrauka: D. Labutis Pastaraisiais metais kūrybinį prieglobstį radęs Vilniaus teatre „Lėlė“, Rolandas Kazlas čia išleido naująją savo premjerą
Publikuota: 7 meno dienos2019-01-25Nuotrauka: L. Vancevičienė Lietuvos teatriniame kalendoriuje sausį drąsiai galima skelbti teatro vaikams mėnesiu: šiuo metu tradiciškai vyksta
Publikuota: 7 meno dienos2019-01-04Nuotrauka: E. Sabaliauskaitė Klaipėdos jaunimo teatras (KJT) veržlumu, atkaklumu ir drąsa su kaupu pateisina savo vardą –
