Publikuota: bernardinai.lt
2019-11-30
Nuotrauka: I. Gelūnas
Lygiai prieš 10 metų teatro mokslininkė Helen Freshwater, išleidusi studiją „Teatras ir publika“, teigė, kad teatro kritikai, mokslininkai ir teatro industrijos atstovai publika domisi dėl visiškai skirtingų priežasčių, todėl pateikia labai skirtingus tyrimų rezultatus. Taip pat ji tvirtino, kad teatrų rinkodaros skyrių darbuotojai apie tikrąją publiką žino daugiau nei teatrologai.
Kaip yra Lietuvoje? Kiek ir iš kokiais aspektais savo žiūrovais domisi Lietuvos teatrai? Ar teatrai siekia tenkinti publikos lūkesčius, ar vis dėlto juos formuoti? Kodėl kartais įvyksta „nesusikalbėjimų“ su publika? Šiuos klausimus „Teatro žurnalas“ uždavė Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Valstybinio jaunimo teatro, Nacionalinio Kauno dramos teatro, Klaipėdos dramos teatro ir Šiaulių dramos teatro atstovams. Į klausimus atsako Lietuvos nacionalinio dramos teatro darbuotojų komanda
1. Kaip įsivaizduojate, kas yra Jūsų teatro publika?
Jeigu pasitelktume rinkodarinį tikslinės auditorijos apibrėžimą, jis skambėtų taip: „36 ir vyresnio amžiaus išsilavinę, vidutines ir aukštas pajamas gaunantys žiūrovai yra lojalūs teatro lankytojai. Tyrimai rodo, kad teatrą dažniausiai lanko moterys, tad LNDT nuosekliai išlaiko siekį sudominti ir vyrišką auditoriją bei palaipsniui didinti jos dalį.“ Šiuo metu teatras ypatingą dėmesį skiria ir jaunai – 25–35 metų amžiaus – auditorijai. Svarbu ir tai, kad jauni žiūrovai daro įtaką vyresnei kartai, jie taip pat seka ir patys diktuoja trendus (jei visi sako, kad teatras yra jėga, tai jis ir yra jėga). Tačiau jų dėmesį išlaikyti sunku, nes jie netiki tradicine reklama, būtent todėl teatras ieško kitų komunikacijos spendimų. Keletą pastarųjų sezonų LNDT pristato Jaunųjų kūrėjų programą, kuri savaime pritraukia ir sudomina jaunąją auditoriją, nes kuria jiems aktualiomis temomis. Šiai auditorijai svarbu sugriauti stereotipą ir perteikti žinią, jog pasikeitė pačios teatro formos (jos nebėra tokios, kokios buvo jų tėvų laikais). Teatras pradėjo vis drąsiau eksperimentuoti su žanrais ir formomis, tačiau ir labiau reaguoti į tai, kas vyksta aplinkui. Šie teatro kaitos aspektai į LNDT pritraukia vis įvairesnę publiką.
2. Ar Jums rūpi išsiaiškinti publikos poreikius? Jei taip, kaip tai darote?
Teatras neturi finansinių galimybių samdyti profesionalias rinkos tyrimų kompanijas, todėl nuolatos nevykdo auditorijos tyrimų. Tačiau esant poreikiui atlieka nedidelės apimties žiūrovų, atvykusių į spektaklius, apklausas. Aktyviai įsitraukia į kitų organizacijų vykdomus auditorijos tyrimus.
3. Kaip manote, koks būtų optimalus balansas tarp publikos poreikių tenkinimo ir tų poreikių formavimo?
Svarbus aspektas – repertuaro planavimas. Balansas tarp lengvai suprantamų ir plačiajai auditorijai skirtų spektaklių ir kūrinių, kuriems reikia platesnio akiračio. Įvairiu repertuaru siekiama ne tik „įtikti“ publikai, bet ir lavinti žiūrovų skonį, keisti požiūrį į sparčiai besikeičiantį teatro meną.
4. Ar Jūsų teatre yra buvę visiško „nesusikalbėjimo“ su publika atvejų?
Veikiausiai būtent diskusijos mažina „nesusikalbėjimą“ tarp žiūrovų ir teatro bei kūrėjų. Vis dėlto būta atvejų – aštriausias publikos reakcijas išprovokavo „Didis blogis“ (režisierius Árpádas Schillingas, 2015), todėl susitikimas su kūrybine komanda ir diskusija po spektaklio natūraliai tapo „sudedamąja“ pasirodymo dalimi. Tai ganėtinai sunkus, gluminantis spektaklis, kaskart sukeliantis įvairių žiūrovų emocijų, todėl reikalingas tiesioginis kūrėjų „pasiaiškinimas“.
Tiesa, tiek 2011 m. pasirodęs „Išvarymas“ (režisierius Oskaras Koršunovas), tiek po dvejų metų sceną išvydusi „Mūsų klasė“ (režisierė Yana Ross, 2013) tarp publikos sukėlė nemažai nesutarimų, provokavo ginčus ir pasidalijimą į skirtingas („už“ ir „prieš“ tokį spektaklį) barikadų puses. Tačiau laikui bėgant ir „Išvarymas“, ir „Mūsų klasė“ tapo žiūrimiausiais LNDT spektakliais. Galbūt provokuojantys spektakliai nustojo provokuoti? O gal skaudžios temos ir drąsūs režisierių sprendimai praplėtė publikos atvirumo ribas?
5. Kokiu tikslu rengiate susitikimus su publika? Kam jie naudingesni – publikai ar teatrui?
Susitikimai su publika rengiami siekiant skatinti žiūrovų tarpusavio dialogą bei aktyvinti diskusijas su kūrėjais, analizuoti spektaklių temas, formas, atskleisti skirtingus požiūrius į spektaklius. Susitikimams taikome įvairius formatus – į susitikimus kviečiame kūrybinę komandą, rengiame diskusijas, kuriose dalyvauja visuomenei gerai žinomi žmonės, arba organizuojame pokalbius, kuriuose moderatorius tiesiai kalba su auditorija, kelia aktualius klausimus bei išklauso žiūrovų nuomonę.
Šie susitikimai taip pat veikia kaip edukacinė priemonė, supažindinanti su teatro veiklomis ar spektaklių kūrimo etapais. Tai ypač gerai pamatėme susitikimų su regionų publika metu, kai diskusijose teatro atstovams buvo keliami klausimai apie gastrolių organizavimą, scenografo ir režisieriaus bendradarbiavimo ypatumus, teatro finansavimą ir pan. Susitikimai svarbūs tiek publikai, tiek teatrui. Žiūrovai gauna papildomą motyvaciją eiti į spektaklius, gali susipažinti su patikusiais kūrėjais ar padiskutuoti su bendraminčiais, o teatras susipažįsta su publika, išgirsta jos lūkesčius, spektaklių kūrybinės komandos gauna tiesiogines reakcijas į darbą scenoje.
6. Kaip renkatės temas susitikimams su publika?
Visi „Auditorija tiria“ susitikimai su žiūrovais organizuojami po LNDT spektaklių, tad ir susitikimų temas diktuoja rodomų spektaklių temos. Susitikimai vyksta po premjerų ar kitų atgarsio sulaukusių spektaklių. Susitikimų moderatoriai sprendžia, kuriuos dalykus akcentuoti pokalbiuose. Atsižvelgiant į tai, į spektaklių diskusijas kviečiami geriausiai temą išmanantys asmenys. Jie pradeda diskusiją su moderatoriumi, vėliau įtraukiama ir auditorija. 77-ajame sezone po LNDT stogu užgimė diskusijų ciklas „Pokalbiai ne apie teatrą“. Nors ir kvietę diskutuoti „ne apie teatrą“, o apie socialinius klausimus, šie susitikimai į teatro fojė sukvietė gana gausų būrį auditorijos. Mintis rengti šį diskusijų ciklą kilo ne siekiant sukurti dar vieną kalbančiųjų ir klausančiųjų akistatą, o visus atėjusius suburti atviram dialogui bei paversti teatro fojė atvira agora, kur sugrįžtama išgirsti ir pasidalyti.
7. Kiek menininkai ir teatras linkę atsižvelgti į publikos nuomonę?
Tiek menininkai, tiek teatras nuolat ieško sąlyčio taškų su tuo, kas aktualu mūsų publikai, auditorijai, skirtingoms tikslinėms grupėms. Norima ne tik pristatyti spektaklyje keliamas temas tam tikra menine forma, bet ir įtraukti publiką į diskusijas po spektaklių – ne tik apie meninius dalykus, bet ir apie aktualias temas, kurios spektakliuose gvildenamos. Būtent todėl neretai teatras į diskusijas kaip pašnekovus kviečiasi ne teatro kūrėjus, o tiesiog įdomius viešus asmenis – akademikus, žurnalistus, filosofus, sociologus ir kt. Meninė programa formuojama atsižvelgiant į daugelį veiksnių – nacionaliniu mastu svarbias datas, meno tarybos rekomendacijas, aktorių trupės siūlymus, teatro resursus ir galimybes, užsienio partnerių pasiūlymus, taip pat žiūrovų pageidavimus, pasiūlymus, viešąją nuomonę.
8. Kaip manote, ar Lietuvoje turime diskusijų kultūrą?
Diskusijų kultūra sparčiai auga. Žmonėms ypač patinka, kai diskusijose dalyvauja įdomūs pašnekovai, gimsta netikėtos įžvalgos bei teminiai rakursai. Kai turime įdomias temas ir moderatorius, diskusijos pritraukia tikrai daug publikos. Vis daugiau auditorijos jose aktyviai dalyvauja – klausdami, nesutikdami, reikšdami savo nuomonę ir argumentus. Palyginti su tuo, kokios diskusijos teatre vykdavo prieš dešimtmetį, jaučiasi didžiulis progresas. Ypač aktyvi yra jaunoji karta, akademinis jaunimas. Į klausimus atsako Valstybinio jaunimo teatro Projektų vadybos skyriaus vadovė Ugnė Kačkauskaitė
1. Kaip įsivaizduojate, kas yra Jūsų teatro publika?
Smalsus, ieškantis žmogus. Manau, kad į mūsų teatrą ateina žiūrovai, kurie supranta, kad dabar šis teatras ypatingai keičiasi, ir jie yra pasiruošę priimti kitokį teatrą.
2. Ar Jums rūpi išsiaiškinti publikos poreikius? Jei taip, kaip tai darote?
Asmeniškai man šis klausimas labai rūpi. Manau, kad įsiklausyti į publiką yra labai svarbu, iš jos galima išgirsti neįtikėtinai įdomių pastebėjimų ir vertinimų, apie kuriuos net nebūtum pagalvojęs. Svarbu neužsidaryti savo, kaip „visažinio“, burbule, svarbu girdėti. Stebime publiką, esame rengę įvairias apklausas. Labai padėjo ir dalyvavimas viename renginyje, kuriame su publika bendravome net keturias dienas! Tai buvo labai įdomi ir nepamirštama patirtis, kuri mums leido suprasti, kaip skirtingai mes, teatro pasaulyje besisukantys žmonės, vertiname ir suprantame tam tikrą informaciją. Kitam sezonui turime planų atrasti žmogiškųjų išteklių, kurie galėtų ties šiuo klausimu dirbti nuolat ir nuosekliai.
3. Kaip manote, koks būtų optimalus balansas tarp publikos poreikių tenkinimo ir tų poreikių formavimo?
Manau, kad pirmi akordai vis dėlto turėtų būti užduoti teatro. Tai – tam tikros teatro formuojamos vertybės bei pasirinkta tam tikra kūrinio meninė vertė. Tačiau pokalbis su publika turi vykti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme visada: ne tik atskirų diskusijų ir susitikimų metu, bet ir pačių spektaklių, jų kūrėjų, temų parinktyse. Nesenoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro istorijoje stebėjome vieną labai ryškų epizodą, kai dar tuomet merdėjantis teatras buvo prikeltas naujam kvėpavimui: jis sėkmingai diegė savo vertybes, kryptingai formavo repertuarą ir praktiškai užsiaugino naują savo publiką formuodamas aiškią žinutę: mes jus girdime. Mano galva, tai buvo viena sėkmingiausių kampanijų, besitęsusių kelerius metus, kur ir buvo surastas optimalus balansas tarp publikos poreikių tenkinimo ir publikos poreikių formavimo. Tik tokiu būdu galime ugdyti pagarbą žiūrovui bei žiūrovo pagarbą konkrečiai institucijai.
4. Ar Jūsų teatre yra buvę visiško „nesusikalbėjimo“ su publika atvejų?
Radikalių – ne, tačiau vienoje paskutinių šio sezono premjerų buvome nustebinti. Publika suskilo į dvi dalis: vieni ypatingai džiaugėsi įvykusia premjera, kiti – pyko, buvo nusivylę, prasmės jiems neturėjo nei spektaklio tema, nei meninė spektaklio dalis. Tai tikriausiai pirmas spektaklis per mano darbo patirtį mūsų teatre, kuris buvo vertinamas taip prieštaringai. Paskutinė sezono mūsų premjera turėjo nemažai išankstinių žiūrovų nuostatų. Neigiamų emocijų kelianti tema nėra patogi ar patraukli savaime. Reikėjo nemenkai pasistengti, kad atvestume publiką į šį spektaklį.
Dar vienas šio sezono darbas buvo totalus nesusikalbėjimas su tam tikra publikos dalimi, konkrečiai – kritikais. Noriai einantys į visas mūsų teatro premjeras, kritikai šį darbą atmetė net nepasitikrinę – buvo praktiškai neįmanoma juos pakviesti, o patvirtinusieji savo dalyvavimą vėliau surado pasiteisinimų, kodėl negalės dalyvauti. Taigi, jie liko prie savo stereotipinio požiūrio į vieną labai konkretų kūrėją. Ironiška, tačiau būtent ši premjera mus pačius (teatro darbuotojus) per visą sezoną nustebino labiausiai pozityvia prasme – mūsų taikyti stereotipai buvo sulaužyti! Labai linkiu tai kartais patirti ir kritikams.
5. Kokiu tikslu rengiate susitikimus su publika? Kam jie naudingesni – publikai ar teatrui?
Dažniausiai susitikimus su publika rengiame siekdami pristatyti konkrečius darbus – būsimus arba ką tik pastatytus spektaklius, taip pat siekiame pristatyti konkrečius kūrėjus asmenybes. Manau, kad naudos prasme čia būtų galima dėti lygybės ženklą: publika turi galimybę įsigilinti, pažinti daugiau, o teatras turi galimybę išlaikyti dialogą su publika, taip pat parodyti, kuo dabar šis teatras gyvena.
6. Kaip renkatės temas susitikimams su publika?
Mūsų teatre jos visuomet gimsta ir yra glaudžiai susijusios su medžiaga, su kuria dirba menininkai.
7. Kiek menininkai ir teatras linkę atsižvelgti į publikos nuomonę?
Jei teatras visuomenei nebijo pristatyti dar nebaigtus kūrinius, manau, tai yra svarus ženklas, rodantis, kad publikos nuomonė šiai institucijai yra svarbi. Savo darbo praktikoje esu sutikusi kelių spektaklių kūrėjus, kuriems buvo svarbu išgirsti publikos nuomonę, ir į ją buvo atsižvelgta. Vienas tuo metu publikai pristatytas darbas buvo vis dar repetuojamas, po pokalbio su žiūrovais buvo išgirsti keli įdomūs sprendimų siūlymai, kūrėjai juos panaudojo, ir, mano manymu, jie labai pasiteisino – praturtino spektaklio turinį. Kitas darbas jau buvo praktiškai baigtas, tačiau kūrėjai tikrino žiūrovų reakcijas (tai nebuvo tradicinis spektaklis, vykstantis scenoje). Atsižvelgdami į tai, kūrėjai taip pat koregavo baigtinį rezultatą. Tai padėjo suprasti, ko spektakliui trūksta arba ką reikėtų „ištransliuoti“ aiškiau.
8. Kaip manote, ar Lietuvoje turime diskusijų kultūrą?
Labai norėčiau tikėti, kad ją išsiugdysime, tačiau šiuo metu esu linkusi manyti, kad diskusijų kultūros mes dar neturime arba ji vis dar yra labai jauna. Vis dar nesuprantame, kad diskusija yra pokalbis – dalijimasis nuomonėmis, skirtingomis patirtimis bei siekis įsigilinti į konkrečią temą, noras ją geriau suprasti ir galbūt atrasti bei pasiūlyti naujų sprendimų. Matau kelias tendencijas, kurios, mano galva, galėtų apibrėžti dabartinę diskusijų padėtį Lietuvoje.
Dauguma diskusijų yra labai šabloniškos, užduodami tokie patys klausimai, jausmas toks, kad bijoma pasiūlyti ką nors naujo. Naudojamas vienas šablonas, juo formuojamos praktiškai visos diskusijos. Visai nesvarbu, ar nueisi į vieną teatrą, ar į kitą, į muzikos festivalį, o gal kino premjerą – visad kartotė. Mano manymu, tokios diskusijos nesukuria svaresnės pridėtinės vertės. Manau, trūksta aštresnio prieskonio, galbūt nebūtinai „patogių“ dalyvių.
Diskusijose dažnai aplanko jausmas, kad jos vyksta tik dėl to, kad kažkas to pareikalavo. Trūksta suinteresuotumo, motyvacijos. Dažnesnis variantas – apatija, nesiklausoma, nebandoma išgirsti ar suprasti, ką sako kitas. Girdimas tas, kuris garsiausiai rėkia. Jam ir atiduodama didžioji dalis diskusijos laiko. Mums trūksta kantrybės ir tolerancijos išgirsti kitą, šiuo atveju – kiekvieną diskusijos dalyvį. Jei tokios sąlygos diskusijoje nėra sudaromos, kiti diskusijos dalyviai anksčiau ar vėliau nutils. Gaila, nes tikiu, kad jie turėjo ką pasakyti. Bet juk diskutuojame ne tik po renginių. Diskusijos – mūsų kasdienybė, su kuria susiduriame darbe, artimoje aplinkoje… Kas vyksta su žmogumi, jeigu jo negirdi? Manau, kad tai geriausiai ir atspindi dabartinės trapios ir ypatingai šabloniškos mūsų diskusijų tradicijos.
Bus daugiau.