Publikuota: Verslo žinios
2023-12-07
Nuotrauka: D. Matvejevas
Kartais būna, kad meno kūriniui gimti užtenka mažos užuominos, asociacijos ar vaizdinio. Panašu,
kad šįkart taip nutiko su Lietuvos nacionalinio dramos teatro kūriniu „Dalykai, kurių neišdrįsau
pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Šio spektaklio atspirties tašku tapo išgirsta istorija apie vieną japoną,
kuris, nespėjęs atsisveikinti su mylimu giminaičiu, po jo mirties savo kieme pastatė seną telefono
būdelę, kad galėtų kalbėtis su iškeliavusiuoju. Netrukus, po gamtos katastrofos, japono kiemas
išgarsėjo visame miestelyje, nes artimųjų netekę žmonės ėmė ten lankytis, norėdami paskambinti
žuvusiesiems. 2022 m. taksofono būdelė atsirado prie Lietuvos operos ir baleto teatro. Vilniečiai ir
miesto svečiai buvo kviečiami užeiti ir į ragelį išsakyti žodžius, kuriuos pavėlavo ištarti savo
brangiems žmonėms. Per pusmetį susikaupė nemažas įrašų archyvas. Šie įrašai ir tapo originalaus
scenos kūrinio, kurio žanras įvardintas kaip „vienos dalies taksofono opera“, libreto pagrindu.
Spektaklis pradėrtas kurti dar 2021 m., kai Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kartu su
šiuolaikinę operą ir naująjį muzikinį teatrą propaguojančia įstaiga „Operomanija“ bendradarbiavo
projekte „Operos genomas“, o praėjusį savaitgalį išbaigto kūrinio premjera atidarė rekonstruotą
LNDT Didžiąją salę. Spektaklio režisierė ir dramaturgė – viena iš teatro meno vadovių Kamilė
Gudmonaitė, kompozitorius – Dominykas Digimas, muzikos vadovas ir dirigentas – Ričardas Šumila,
scenografė ir vaizdo projekcijų koncepcijos autorė – Barbora Šulniūtė, choreografas – Mantas
Stabačinskas. Spektaklyje dalyvauja profesionalūs ir neprofesionalūs aktoriai, šokėjai, LNOBT choro
artistai ir šio teatro simfoninio orkestro grupė. Šios gausios kūrybinės pajėgos sukūrė estetiškai švarų
ir precizišką scenos kūrinį, siunčiantį paprastą, bet stipriai emociškai paliečiančią žinią – branginkime
mylimuosius, kol visi esame dar čia.
„Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ paperka nuoširdumu. Toks tonas
užduodamas nuo pat pradžių, kai scenoje šalia taksofono būdelės pasirodo berniuką Naglį vaidinantis
ir diskanto partiją atliekantis Teodoras Lipčius. Po jo žiūrovus dar japonų, ukrainiečių, lenkų ir latvių
kalbomis pasveikina ir spektaklio idėją žaismingai ir nuoširdžiai pristato keli Keliautojai. Kamilė
Gudmonaitė yra iš tų režisierių, kuriems spektaklis visada yra daugiau nei meninių idėjų išraiška. Visų
pirma – tai ryšių tarp žmonių kūrimas. Socialinis aspektas jos kūryboje ypač ryškus. Jis skleidžiasi ne
tik per pasirenkamas nagrinėti atskirties, atstūmimo temas, bet ir per dalyvių pasirinkimą – režisierė
ne kartą yra dirbusi su socialiai jautriomis grupėmis – pavyzdžiui, kaliniais, neįgaliaisiais.
Šią patirtį ir išsiugdytą jautrumą nuo konteksto priklausančioms raiškos priemonėms K. Gudmonaitė
puikiai pritaikė ir naujajame savo darbe. Juk šalia autentiškų žmonių išpažinčių ir atsivėrimų daugelis
sceninių sprendimų gali atrodyti dirbtiniai ir pretenzingi. Vizualinis ir dramaturginis minimalizmas
spektaklio kūrėjams padėjo išvengti šių spąstų. Libreto tekstai gal net pernelyg paprasti,
atkartojantys pavienes frazes iš taksofono pokalbių, kurie vis dėlto čia lieka svarbiausi. Ypač jei
prisiminsime kitas garsias šiuolaikines operas „Geros dienos!” ar „Saulė ir jūra“. Kita vertus, už partijų
tekstus svarbesnis jų skambesys, hipnotizuojantis rituališkas atlikimas. Muzika, garsai, judesys,
sceniniai objektai, abstrakčios vaizdo instaliacijos ir atlikėjų kūnai – nė vienas elementas nėra
išskiriamas ir visų jų raiška subtili, minimalistinė. Gali pasirodyti, kad scenų seka šiek tiek atsitiktinė,
bet spektaklis ir nesiekia nuoseklaus pasakojimo, jis veikiau paklūsta emocijų ir atmosferų partitūrai.
Šiuo požiūriu daliai LNDT publikos „Dalykai…“ gali tapti nelengva šiuolaikinio teatro pamoka.
Spektaklis prasideda ir baigiasi oro uosto laukimo salėje, kurios architektūra šiek tiek primena ir
laidojimo namus. Pradžioje žmonės joje lūkuriuoja, o pabaigoje rituališko šokio žingsneliais patraukia
įlaipinimo vartų link. Nedidelėje oro uosto švieslentėje greta įvairių skrydžių krypčių galima pastebėti
užrašą „Eliziejus“. Eliziejus, krikščioniškojo rojaus atitikmuo, graikų mitologijoje buvo šviesioji
požemio karalystės dalis, kur nėra kančių, o žmonės gauna visko, ko troškę gyvenime. Bet kol
aviacijos Charonas duos ženklą, kad jau laikas, turime išbūti čia – su savo praradimų skausmu,
nepritapimo išgyvenimu ir visa buities našta. Ją pakelti galime tiesiog būdami drauge: padėdami
vaikui pataisyti sugedusį žaislą, kartu važinėdamiesi riedučiais, o kam norisi – ir nuogiems susikibus
už rankų semti saulės energiją. Po jautraus garso įrašo su merginos prisipažinimu, kad ji jaučiasi
našlaite net turėdama tėvus, seka scena, kur aktorė Jolanta Dapkūnaitė, anksčiau vis nepritapdavusi
prie grupės, kartu su šokėjomis Emilija Karosaite ir Viktorija Zobielaite žaviai kvailiodamos atlieka
garsiąją Kate Bush dainą „Running Up That Hill“, jaunimui geriau žinomą iš serialo „Stranger Things“.
„Nenori manęs sužeisti, bet pažiūrėk, kaip giliai įsmigusi kulka“, – įsijautusi traukia J. Dapkūnaitės
Mama, besimėgaujanti artumo akimirka su suaugusiomis Sesėmis.
„Tai manęs nesužeidžia“, – dainuoja Kate Bush. Taksofono įrašuose irgi dažnai girdime frazę „Man
viskas gerai“. Nors niekas nėra gerai, kai prarandi artimąjį, – ir tai patvirtina įrašuose žmonių
išsakomi jausmai. Todėl spektaklis „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“,
išdrįsdamas atverti žmonių pažeidžiamumą, daliai publikos gali turėti ir terapinį poveikį.