Trys „Sibiro haiku“ pastatymai
Publikuota: Teatro žurnalas
2025-02-03
Nuotrauka: D. Matvejevas
Reta kuri lietuvių autorių knyga patraukia teatro menininkų dėmesį. Dar rečiau – knyga
vaikams. Net jei tai tokia įvertinta knyga kaip „Sibiro haiku“, kuri 2018 m. pripažinta Lietuvos
Metų knyga vaikams ir apdovanota Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos asociacijos (IBBY)
Lietuvos skyriaus Prano Mašioto premija už geriausią 2017 metų vaikų ir paauglių knygą.
Net tris pastaraisiais metais sukurtus „Sibiro haiku“ scenos pastatymus galima laikyti
fenomenu. Dar šis reiškinys įdomesnis dėl to, kad rašytojos Jurgos Vilės ir dailininkės Linos
Itagaki „Sibiro haiku“ yra komiksas – ypatingos ir, sakytume, teatrui nedėkingos formos
kūrinys. Tiesa, kai kurie literatūros specialistai jį vadina ne komiksu, o tik komikso bruožų
turinčiu kūriniu, kiti – grafine novele, nes jis turi pasakotoją, ir knygoje yra nemažai epinių
intarpų. Šiaip ar taip, skaitytojo vaizduotei čia jau suteiktas vizualinis pavidalas, o istorija
nepaklūsta nei epinio, nei draminio pasakojimo taisyklėms.
Pasak mokslininko Brady Wagonerio, 2018 m. išleistos knygos „Kultūros ir atminties
pagrindai“ autoriaus, atmintis nėra saugykla, o veikiau – procesas, kuriame svarbus
kiekvieno dalyvio individualus santykis su praeitimi. Tą santykį, be abejonės, sustiprina
asmeninis ryšys: jis skatina ne tik permąstyti savo individualią istoriją, bet ir liudyti kitiems.
Ko gero, „Sibiro haiku“ sėkmę ir nulėmė rašytojos Jurgos Vilės troškimas papasakoti savo, o
sykiu ir kitiems vaikams jos šeimą tiesiogiai palietusią lietuvių trėmimo į Sibirą istoriją. Jurga
Vilė pasirenka pasakoti trylikamečio berniuko Algio vardu – tai vaikams padeda lengviau
užmegzti ryšį su istorija. Kaip, atskleisdami atminties temą, tą ryšį kuria trijų sceninių
interpretacijų autoriai – režisieriai Augustas Gornatkevičius, Saulė Degutytė ir Valters Sīlis?
Panardinti į pasakojimą
Latvių menininkų spektaklis, nuo šių metų pradžios rodomas renovuotame Latvijos lėlių
teatre, Rygoje, ko gero, labiausiai, atskleidžia „Sibiro haiku“ knygos meniškumą (čia galime
prisiminti, kad dailininkei Linai Itagaki Gražiausios 2017 metų knygos konkurse skirta
pagrindinė Metų premija). Tai objektų spektaklis, kurio ypatybė yra ta, kad spektaklio kūrėjai
pasinaudoja Itagaki piešiniais, kurių iškarpas projektuoja ekrane. Tad komiksas tarsi atgyja,
įgarsinamas aktorių sakomų tekstų ir jų išgaunamų garsų. Čia pat prisimeni Augusto
Gornatkevičiaus, kitokios „Sibiro haiku“ sceninės versijos autoriaus, mintį, kad komiksų
neįmanoma transformuoti į teatro kalbą. Pasirodo – įmanoma, ir netgi labai meniškai ir
įtaigiai.
Režisierius Valters Sīlis teksto savaip neinterpretuoja, laikosi nuoseklaus knygos
pasakojimo, išryškindamas netekties, namų ilgesio, žmonių gerumo ir tikėjimo temas.
Režisierius neskuba – jo spektaklis turi prologą, kur žiūrovai „įvedami“ į spektaklio temą,
tuomet jiems vienas po kito pristatomi veikėjai: ekrane matome Linos Itagaki pieštus
personažus, o juos, transformuodami balsus, įgarsina penki aktoriai. Namų jaukumas,
nelaukti atėjūnai, pirmas susidūrimas su mirtimi, ilga kelionė traukiniu, gyvenimo Sibire
kasdienybė, santykiai, draugysčių mezgimas, „Obolių choro“ subūrimas, lemtinga kelionė per
pūgą ir pagaliau – žinia apie leidimą grįžti. Visa tai pasakojama neskubant, tačiau puikiai
valdant spektaklio ritmą. Kad režisierius neužsimiršta kuriantis kartais sunkiai dėmesį
valdantiems vaikams, liudija kad ir tokia nedidelė detalė: antrojo veiksmo pradžioje, po
pertraukos, žiūrovams jau sugrįžus į savo vietas, keletą minučių ekrane rodomas iš
popieriaus lankstomo origamio vaizdas. Tai nuoroda į Tetos Petronėlės meilę Japonijai, bet
sykiu šis intarpas skirtas sugrąžinti vaikus į pasakojimą.
Aktoriai Rihards Zelezņevs, Baiba Vanaga, Elīna Bojarkina, Kristina Varsa ir Artūrs Putniņš
ne tik balsu vaidina personažus, dainuoja, bet ir įvairiais instrumentais, objektais ir savo
balsais išgauna garsus (kompozitorius Gatis Krievkalns) bei iš įvairių medžiagų formuoja
vaizdus, kurie tampa lyg filmo kadrais, projektuojamais ekrane. Aktorių komanda,
scenografas Ugis Berzins, vaizdo menininkas Toms Zelgis ir šviesų dailininkas Uldis
Andersons spektaklį paverčia mažu technologiniu stebuklu, išryškinančiu menininkų rankų
darbą ir gyvo atlikimo virtuoziškumą.
Retai kada spektaklyje vaikams tvyro toks susikaupimas kaip tą sekmadienio popietę, kai
teko lankytis Latvijos lėlių teatre. Esu tikra, kad susikalbėjimą lėmė ne tik paveikus
pasakojimo būdas, bet ir rimtas kūrėjų požiūris – į medžiagą, į atlikimo kokybę ir, žinoma, į
publiką. Jie nenutyli ir neužglaisto žiaurių dalykų, tačiau neatima iš vaikų vilties ir tikėjimo
pasaulio gerumu. O tai – ne mažiau svarbu nei edukacija ir istorinės atminties puoselėjimas.
Kviesti žaisti
Atsakingą požiūrį ir nuoširdumą liudija ir lietuvių teatro kūrėjų darbas. Pernai Lietuvos
nacionaliniame dramos teatre sukurtame spektaklyje, kuriam scenarijų parašė Birutė
Kapustinskaitė, o režisavo Augustas Gornatkevičius, labiausiai nutolstama nuo knygos
pasakojimo ir istorinio konteksto, bet… labiausiai priartėjama prie vaiko pasaulio. Kitaip
sakant, istorinės aplinkybės čia tampa veikiau pretekstu kalbėti apie vaikui ir paaugliui
aktualias temas, iš kurių ryškiausia – ryšių. Ryšių, santykių tema spektaklyje skleidžiasi ir
kaip pasakojimas apie šeimos, giminės, draugystės saitus, ir kaip paties spektaklio,
akivaizdžiai išaugusio iš kolektyvinių improvizacijų, kūrybos principas.
Pačioje spektaklio pradžioje žiūrovams pristatomos žaidimo taisyklės: penki aktoriai vaidins
daug personažų, o įvaizdžius kurs čia pat, prieš publikos akis, žaisdami su lengvomis
tuščiavidurėmis piramidėmis, į jais įstatomomis pagalvėmis ir spalvotais trikampiais
(spektaklio dailininkė – Simona Davlidovičiūtė). Aktoriai vaidina vaikus, žaidžiančius teatrą –
tai rizikingas, bet pasiteisinęs sprendimas, nes aktoriams pavyksta išvengti infantilaus vaikų
vaizdavimo. Tiesa, Gedimino Rimeikos ir Luko Malinausko (jį kartais keičia Marius Repšys)
personažų laikysena natūralesnė, jie kalbasi su salėje sėdinčiais vaikais kaip su sau lygiais,
regis, visiškai pasitikėdami jų gebėjimu suprasti istoriją. Ypač jautriai, bet be jokio
perspaudimo Algiuką vaidina Rimeika – galbūt tam pasitarnavo jo darbas su vaikais, kuriant
spektaklį „Žuvėdra (remix)“. Aktorės Miglė Polikevičiūtė (taip pat šį vaidmenį vaidina Augustė
Pociūtė) ir Augustė Šimulynaitė šiek tiek daugiau teatralizuoja savo personažus ir taip lyg
atsveria scenos kolegų santūrumą. O Jolantos Dapkūnaitės seniai neteko matyti tokios
valiūkiškos scenoje! Ji išradingai apžaidžia savo, kaip vyriausios aktorinio ansamblio narės,
statusą, bet kartu yra lygiavertė sceninio žaidimo partnerė.
LNDT „Sibiro haiku“ spinduliuoja aktorių mėgavimąsi žaisti ir kurti kartu. Apie bendrystės,
palaikymo, supratimo reikšmę kalba ir pats spektaklis. Anuomet tai padėjo žmonėms išlikti ir
nepalūžti, ne mažiau tai svarbu ir šiandien. Knygoje vaizduojami konfliktai tarp konkrečių
veikėjų spektaklyje apibendrinami, išryškinant šiuolaikiniam vaikui aktualias opozicijas –
patyčias ir priėmimą, žiaurumą ir empatiją. Ne veltui dramaturgė Birutė Kapustinskaitė,
papildžiusi knygos pasakojimą savo ir aktorių tekstais, savąją sceninę adaptaciją įrėmina
dviem scenomis. Pirmojoje aktoriai dalijasi mintimis, kada būna bloga diena („kai tavęs
negirdi“, „kai lieki vienas namuose ir nežinai, kaip dar ilgai čia vienas sėdėsi“), o paskutinėje
– kada diena būna gera („kai tave tėtis ar mama apkabina“, „kai pasakai juoką, ir tave
supranta“).
Žaisdami aktoriai neprimityviai parodo, kad žmonių geraširdiškumas padeda viską ištverti,
net jei tenka patirti pačių žiauriausių dalykų. Vienoje scenoje Algiukas svarsto, kas yra siela.
Paprastai paaiškinti nepavyksta, tačiau kolektyviškai padaroma išvada, kad „Minta ji
dainomis, knygomis, tikėjimu, draugystėmis, meile, gerumu. O atgal duoda prasmės
jausmą.“ Norisi tikėti, kad ši mintis neprasprūdo pro jaunųjų žiūrovų širdis ir protus.
Atgaivinti istoriją per daiktus ir garsus
„Stalo teatro“, beje, į „Sibiro haiku“ premjerą pakvietusiame dar 2018-aisiais, vos knygai
pasirodžius, objektų spektaklis taip pat paremtas žaidimu, tačiau čia, kaip įprasta šiame
teatre, žaidžiama daiktais. Scenos erdvės centre – stalas, tačiau veiksmas vyksta ir aplink.
Pasitelkus paprasčiausius daiktus – žirkles, šepetį, kibirus, šaukštus, dėžes, knygas,
plunksnas, paveikslų rėmus, gėles, – sukuriami ir personažai, ir vaizdiniai – karo lauko,
traukinio, pūgos, laidotuvių. Kūrinį režisavusi Saulė Degutytė daugiausia dėmesio sutelkė į
nežmoniškas sąlygas, kuriomis į Sibirą buvo tremiami ir jame gyveno žmonės. Šis
atšiaurumas perteikiamas „grubiojo teatro“ priemonėmis: skardiniais kibirais, ant stalo
supiltomis žemėmis, nukleiptais kerziniais batais, šaižiais ir rėksmingais garsais,
šiurkščiomis intonacijomis. Jautriausia spektaklio vieta – kai skambant stilizuotai raudai ant
lyno sukabinami objektai – anapusybėn iškeliavusios dvaselės. Tą akimirką paprasti buities
daiktai įgauna simbolinės vertės ir tampa atminties saugyklomis.
Nors spektaklyje galima įžvelgti pagrindines knygos temas, tikslesnė dramaturgija, ko gero,
būtų padėjusi išryškinti svarbiausius akcentus. Dabar gi, spėčiau, knygos neskaičiusiam
vaikui istoriją suprasti ne taip paprasta. Nepadeda ir gana monotoniškas spektaklio ritmas,
prietema, į kurią panardinta scena, ir niuansų stokojanti aktoriaus Balio Ivanausko vaidyba,
mažai kintanti vaizduojant tiek ciniškus rusų kareivius, tiek pirmą meilę išgyvenančius
paauglius. Įvairūs objektai personažais tampa tik akimirką, tad apie santykius kalbėti
netenka. Aktorius susitelkęs į vykdomas užduotis, manipuliavimą daiktais ir, regis,
nesistengia megzti ryšio nei su publika, nei su trijų dainininkių choru, kuris, su įvairių objektų
pagalba kurdamas gyvą garso takelį, palaiko spektaklio gyvybingumą (kompozitorius Leonas
Pranulis). Nepaisant komunikacijos trikdžių, „Stalo teatro“ spektaklis vaikams gali padėti
vaikams užmegzti santykį su vienu skaudžiausių mūsų tautos istorijos epizodu, kad jis
nebūtų tik skyrius istorijos vadovėlyje.
Viena knyga – trys skirtingi pasakojimai. Nepaprastai svarbu teatre vaikams kalbėti rimtai –
nors ir žaidžiant – ir rimtomis temomis. Nebrukant vieno „teisingo“ naratyvo, bet per
emocines patirtis leidžiant vaikui pačiam, padedant tėvams ar mokytojams, susikurti savo
santykį su istorine atmintimi. Tai reikšminga ne tik mūsų visuomenės, bet ir teatro ateičiai.
Nes publika nuo mažumės pratinama žiūrėti į teatrą ne tik kaip į pramogą.