Publikuota: Verslo žinios
2025-06-19
Nuotrauka: L. Vansevičienė
Kaip popremjerinėje diskusijoje buvo pastebėta, Valstybiniame jaunimo teatre juoką išgirsi nedažnai. Daugelis pastaraisiais metais šiame teatre sukurtų darbų – arba monumentalios, laike išsitęsusios scenos drobės, arba drąsūs mažesnės formos eksperimentai. Ir vieni, ir kiti reikalauja aktyvaus publikos įsitraukimo, sąmoningos pastangos mąstyti, klausti ir ieškoti atsakymų kartu su kūrėjais.
Naujausias Jaunimo teatro spektaklis, uždaręs jubiliejinį, 60-ąjį, sezoną, anaiptol nėra komedija, tačiau „Keliaujantys“ kelia daug jausmų – užuojautos, atpažinimo džiaugsmo, empatijos, sumišimo, pasidygėjimo… Tai gali atrodyti netikėta, nes spektaklyje nėra nuoseklaus pasakojimo, išbaigtų personažų, su kuriais galėtum susitapatinti, beveik nėra net teksto, tik pavienės frazės ir pokalbių nuotrupos. Iš pradžių net nesupranti, iš kokios materijos sutvertas spektaklis, bet jauti jo gyvybę.
Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje gerai žinomas vengrų kilmės režisierius Árpádas Schillingas turi unikalų, tačiau sunkiai į kokias nors formules įspraudžiamą metodą, kurio svarbiausias tikslas – pažadinti kiekvieno proceso dalyvio kūrybiškumą ir sukurti laikiną spektaklio bendruomenę. Tokiu principu buvo sukurti visi lietuviškieji Schillingo spektakliai: „Didis blogis“ Nacionaliniame dramos teatre, „Įstrigę“ Klaipėdos jaunimo teatre ir „Anomalija“ ir „Barbarai“ Valstybiniame jaunimo teatre. „Keliaujančiuose“ galima pajusti tikrą bendros kūrybos džiaugsmą. Kalbėdami apie slogius dalykus, „Keliaujantys“ švenčia bendrystę ir kūrybiškumą.
Spektaklis keliauja per skirtingus laikotarpius ir erdves. Sakytum, ryšiai tarp atskirų epizodų atsitiktiniai, tačiau perėjimas iš vieno prie kito sklandus ir tolygus. „Keliaujantys“ prasideda ilga nebylia, bet įvairiausių garsų prisodrinta scena, galinčia priminti ir Babelio sumaištį, ir laikinos perkeltųjų asmenų stovyklos chaosą, ir neapibrėžtu laiku gyvuojančios neįvardintos Imperijos pakraščio miesto kasdienybę iš ankstesnio Schillingo spektaklio „Barbarai“. Veiksmo pripildyta visa visiškai apnuoginta Jaunimo teatro scena, ir nors neaiškus žmonių veiksmų tikslas, justi kažin kokia ore tvyranti grėsmė, galinti užklupti iš išorės, bet lygiai taip pat, prasiveržus instinktams, galinti kilti ir gyvenvietės viduje.
Po šios scenos visi 26 spektaklyje vaidinantys aktoriai išsirikiuoja trimis eilėmis ir su netikėta jėga, diriguojant Andriaus Bialobžeskio chorvedžiui, darniai užgieda „Miserere“. Tai stulbinantis kontrastas prieš tai sceną užtvindžiusiai gyvūniškai balsų kakofonijai. O dar labiau apstulbina staiga prasiveržęs dirigento plūdimasis ir choristų žeminimas – tada supranti, kam buvo skirti pagiežingi keiksmai, nuskambėję dar neprasivėrus uždangai. Tai – svarbus raktas spektakliui, narpliojančiam žmogaus silpnumą ir pažeidžiamumą, suvokti.
Visas spektaklis – tai seka epizodų, kurie vis kitaip perteikia galios ir pažeminimo susidūrimą, desperatišką pasidavimą bandos instinktui ir bejėgiškumą globalios grėsmės akivaizdoje. Po nuskaidrinančio choralo ir ciniško giedotojų paniekinimo scena transformuojasi į ligoninę, kurioje jau kitaip plėtojama galios ir bejėgiškumo dinamika. Nuo šios scenos spektaklyje ima rastis vis daugiau humoro, nes daugėja atpažįstamumo: pilnas banknotų kišenes prisikimšęs gydytojas, geriau už medikus diagnozes nustatanti mamytė, empatija nepasižyminti slaugė, kuo atsainiausiai pareiškianti, kad ji – ne burtininkė. O kur dar seselę prie sienos prispaudęs pacientas ir absurdiškiausi medicinos prietaisai… Tačiau visa tai – tik apgaulingai smagus paviršius, po kuriuo slepiasi absoliutus abejingumas kito skausmui ir naudojimasis turima galia.
Kita susigūžti nuo žmogaus pažeminimo verčianti scena – visai paprastutė. Prie nematomo langelio išsirikiavusi ilga eilė. Žmogus pasako savo kodą, padėkoja ir pasišalina. Tačiau Alekso Kazanavičiaus veikėjo PIN kodas neteisingas. Iš pradžių jis pamano, kad čia klaida, tada ima pykti, tada maldauti, kol galiausiai visai pakvaišta. Taikli žmogaus ir sistemos santykio alegorija. Kurią čia pat keičia nuotaikinga (bet taip pat turinti dvigubą dugną) paplūdimio scena. Čia jau aktorių improvizacijos liejasi per kraštus, suteikdamos publikai daug džiaugsmo.
Čia reikia pasakyti, kad spektaklyje nėra jokių paviljonų ar kitokių dekoracijų, kurios vaizduotų veiksmo vietos pasikeitimą. Transformacija pasiekiama per aktorių išsidėstymą beveik tuščioje erdvėje, paprastus daiktus, keičiamus kostiumus, šviesą ir garsovaizdžius. Tai ne tik režisieriaus, bet ir choreografės Vestos Grabštaitės, scenografės Renatos Valčik, šviesų dailininko Audriaus Jankausko ir kompozitoriaus Martyno Bialobžeskio meistrystės įrodymas. Spektaklio pabaigoje atpažįstamos šiuolaikinio pasaulio realijos: „TikTokai“, nekaltos, bet smurtu pasibaigiančios paauglių šėlionės, klubinės linksmybės, peraugančios į politinę demonstraciją, ir galiausiai – karo sirenos.
Tačiau neatsitiktinai spektaklis vadinasi ne „Kelionė“, o „Keliaujantys“. „Keliaujantys“ – tai ne tie bevardžiai personažai, o Jaunimo teatro trupės aktoriai. Skirtingo amžiaus, skirtingos sceninės patirties, skirtingų mokyklų. Seniai neteko scenoje matyti tokios ansamblinės darnos, tokio tolygaus įsitraukimo. Galbūt tokio efekto pavyko pasiekti, nes kiekvienas jaučiasi esantis spektaklio autorius ir kiekvienas jaučia atsakomybę? Iškalbinga paskutinė „Keliaujančių“ scena, kai karo pavojaus akivaizdoje personažai iš kėdžių sukonstruoja barikadą ir pasislepia už jos. Kamerai iš lėto keliaujant nuo vieno veido prie kito, nesunkiai perpranti, kad tai – nebe personažų, o aktorių veidai. Palaikančių vienas kitą ir ką tik scenoje sukūrusių kai ką tikro. Tai teikia vilties, kad neįmantri, bet nuoširdi kūryba padės išlikti žmonėmis net barbarų apsiaustyje.