Publikuota: Verslo žinios
2025-09-28
Nuotrauka: „Lėlės“ teatro
Kad didieji valstybiniai teatrai sezoną pradėtų premjeromis vaikams – greičiau išimtis nei taisyklė. Apmaudu, kad nelygiomis sąlygomis su nevyriausybinėmis scenos meno organizacijomis konkuruojantys valstybiniai teatrai (išskyrus Vilniuje ir Kaune veikiančius lėlių teatrus) yra apleidę jaunąją auditoriją. Visa laimė, kad šią misiją nuosekliai vykdo ne taip mažai nepriklausomų teatrų ir menininkų, teatro jaunajai auditorijai sklaida rūpinasi Teatrų vaikams ir jaunimui asociacija ASITEŽAS, o „Menų spaustuvės“ jau 15 metų kiekvieną sausį rengiamas festivalis KITOKS užtikrina, kad Lietuvą pasiektų pažangiausios užsienio teatro vaikams tendencijos.
Pagrindinio šalies dramos teatro scenose šiuo metu vaidinami viso labo du spektakliai vaikams: beveik prieš dešimtmetį Pauliaus Tamolės pastatyta „Raudonkepurė“ pagal šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesę ir 2023 m. Augusto Gornatkevičiaus sukurtas spektaklis „Sibiro haiku“ pagal Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygą. Be to, neseniai į savo repertuarą Nacionalinis dramos teatras įtraukė teatro „No Shoes“ spektaklį jaunimui „Avinai“. Todėl natūralu, kad naujoji LNDT premjera – Eglės Švedkauskaitės spektaklis pagal Astridos Lindgren apysaką „Ronja plėšiko duktė“ – kurstė ypatingus lūkesčius.
Jautrus ir nuotykių kupinas pasakojimas apie dviejų paauglių iš tarpusavyje kovojančių šeimų draugystę, didelės menininkų grupės atkurtas didžiojoje scenoje, jau lyg iš anksto suteikia pasitikėjimo kreditą. Klasika yra klasika, o kai ją imasi įkūnyti tokie scenos meistrai kaip Algirdas Dainavičius, Airida Gintautaitė, Arūnas Sakalauskas, Povilas Budrys, Marius Repšys ir kiti… Vis dėlto išankstinė apeliacija į istorijos universalumą ir siekis sukurti didelės formos scenos kūrinį vietomis tapo spąstais pačiam spektakliui: atrodo, kad ne scena ir jos apipavidalinimas tarnauja istorijai, o priešingai.
Žinoma, Lindgren knygos pasakojimas rutuliojasi paslaptingame ir pavojingame pasaulyje – šią atmosferą režisierei Eglei Švedkauskaitei, talkinamai scenografų Jurgio Paškevičiaus ir Monikos Janulevičiūtės, šviesų dailininko Juliaus Kuršio bei kompozitorės Agnės Matulevičiūtės, puikiai pavyko perteikti. Galima užniaužus kvapą žavėtis, kaip Ronja ir Birgas nardo upėje, gelbsti vienas kitą, patekusius į paslaptingųjų miško būtybių pasalą, gaudo arklius ar šokinėja per tarpeklius. Ypatinga tai, kad tokį įspūdį režisierei pavyko išgauti be jokių vizualiųjų efektų ir vaizdo instaliacijų. Apskritai šiuolaikinių technologijų atsisakymą ir žaidimą „senamadiška“ estetika, dėl kurios visiškai nenukenčia sceninis vizualumas, galima laikyti principine režisūrine nuostata ir vienu iš spektaklio privalumų. Paprastos dvimatės plokštės sukuria pilies, kalnų, miško, pievos, grotos vaizdus, o laužas, pavyzdžiui, sukonstruojamas iš kartoninių liepsnos liežuvių. Sapnišką fantastinių miško būtybių pasaulį padeda sukurti įspūdingi Elvitos Brazdylytės kostiumai ir subtili Erikos Vizbaraitės choreografija.
Šios scenos, kaip ir gyvybės kupini Ronjos ir Birgo dialogai, prikausto dėmesį. Paauglių, vaidinamų aktorių Irenos Sikorskytės ir Šarūno Rapolo Meliešiaus, duetas – kitas neabejotinas spektaklio privalumas. Abiem aktoriams pavyksta suvaidinti vaikus, išvengiant infantilumo ir pabrėžiant personažų impulsyvumą, paauglišką dygliuotumą ir kartu širdies tyrumą. Nuo seno nesutariančių šeimų atžalos atsiduria visai ne vaikiškų pasirinkimų akivaizdoje, ir aktoriai jautriai ir nepaviršutiniškai atskleidžia savo personažų vidinės brandos kelią.
Tačiau ilgame dviejų dalių spektaklyje visko vyksta daug ir, nepasikartojus arba niekada neskaičius knygos, suprasti, kas, kaip ir kodėl, ko gero, nepaprasta. Pati knygą adaptavusi ir svarbiausius įvykius atrinkusi režisierė skrupulingai laikosi Lindgren pasakojimo, o aktoriai – Eugenijos Stravinskienės išversto teksto, stipriai besiskiriančio nuo šiuolaikinės vaikų kalbos. Reikia pasakyti, kad nuo bet kokių nukrypimų ar laisvų improvizacijų budriai sergi ir rašytojos teisių atstovai, anaiptol ne kiekvienam teatrui suteikiantys leidimą statyti vieną ar kitą švedų literatūros klasikės kūrinį. Nepaisant ištikimybės tekstui, ne visą jį pavyksta išgirsti, o tai apsunkina pasakojimo suvokimą. Ypač masinėse scenose tekstas nugarma kažkur į tarpeklių gelmes. Rokeriškos plėšikų šėlionės ir bokso maču paversta lemiama Matiso (Algirdas Dainavičius) ir Burkos (Arūnas Sakalauskas) kova turi savito žavesio ir energijos, tačiau neaišku, kiek vaikai šias scenas geba susieti su esminiu plėšiko dukters Ronjos klausimu – sekti ar nesekti tėvų pėdomis.
Tokiomis akimirkomis spektaklis praranda ryšį su didžiule žiūrovų sale. Apskritai susidaro įspūdis, kad ryšys su auditorija nebuvo svarbiausias spektaklio kūrėjų rūpestis. Tarsi apsidrausdami jie nurodo, kad kūrinys skirtas visai šeimai, nors jau seniai žinoma, kad vienas iš svarbiausių gero spektaklio vaikams požymių – orientavimasis į kuo siauresnę amžiaus grupę. Žinoma, tokio biudžeto spektakliui tai būtų didelė prabanga, tačiau ekonominių kriterijų iškėlimas irgi turi savo kainą.
Kita naujojo sezono premjera, į kurią pakvietė Vilniaus teatras „Lėlė“, nepritraukė nė trečdalio tos publikos, kuri suplūdo į Nacionalinį žiūrėti „Ronjos“. Neatmesčiau versijos, kad dalį tėvų atbaidė spektaklio pavadinimas – „Mergaitė su šautuvu“. Kaip norisi juos padrąsinti ateiti į spektaklį ne tik su vaikais, bet ir su savo tėvais! Nes atminties gija, jungianti mūsų tėvus, senelius ir mūsų vaikus, į spektaklį įausta neįmantriai, bet jaudinančiai.
Režisierės Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės spektaklis daug kuo priešingas „Ronjai“: čia nėra spalvingos scenografijos ir sparčiai besikeičiančių vaizdų, sceninis veiksmas yra labai arti publikos, o retsykiais net persikelia į žiūrovų salę. „Mergaitės su šautuvu“ sceninę estetiką formuoja Linos Itagaki iliustracijos, kurias ji sukūrė prieš dvejus metus išleistai Mariaus Marcinkevičiaus knygai. Nenuglaistyti komikso stiliaus piešiniai turi ypatingo įtaigumo – štai latvių teatro menininkai juos tiesiogiai perkėlė į sceną, kurdami kitą Itagaki nupieštą istoriją – „Sibiro haiku“ (beje, šį rudenį šį Latvijos lėlių teatro spektaklį bus galima išvysti „Lėlėje“). Scenografo Mariaus Vaitkaus apipavidalintoje „Lėlės“ scenoje – vos keli objektai ir dviejų aktorių valdomos lėlės: trijų partizanų, išdaviko kaimyno ir šunelio Margio.
Kas sieja spektaklius apie Ronją ir partizanų bunkeryje atsidūrusią mergaitę, yra jaunų aktorių vaidybos gyvybė ir nuoširdumas – o tai neabejotinai yra svarbiausias raktas į mažųjų žiūrovų širdis. Aktorė Eliza Bondarenko sukūrė heroję, neturinčią jokių herojiškumo atributų. Jos suvaidinta mergaitė Magdė (šį vaidmenį taip pat kuria aktorė Indrė Vėlyvytė) bijo tamsos, ilgisi į Sibirą ištremtų tėvų, be to, mėgsta kvailioti ir krėsti išdaigas. Tačiau ji nepabūgsta, kai reikia užsiūti žaizdą sužeistam partizanui (tarp skirtingų vyriškų personažų meistriškai nardo aktorius Dainius Tarutis, besikeičiantis su Viliumi Kirkilioniu) ar eiti per pelkę su slapta misija. O spektaklio pabaigoje jos laukia lemiamas pasirinkimas – aukotis ar ne. Nors pasibaigus spektakliui teko išgirsti sutrikusių žiūrovų klausimų, kas gi nutiko, kai po sprogimo garso scenoje liko tik partizanų ir Magdės batai, laikau tai ne spektaklio trūkumu, o privalumu. Nes spektaklis vaikams niekada nesibaigia teatre. Jis ir prasidėti turėtų anksčiau – nuo pokalbių su suaugusiais, galbūt ir knygos pervertimo. Tuomet spektaklis vaikams gautų šansą atskleisti visą savo potencialą – estetinį, emocinį, edukacinį, vertybinį. Ir taptų dar viena galimybe tėvams sutvirtinti ryšį su vaikais, o vaikams – formuotis kultūrinius poreikius, kurių negali patenkinti tiktokas ar kompiuteriniai žaidimai.
Nepaisant estetinių skirtumų, abi Vilniaus teatrų premjeros vaikams, keldamos vertybinį pasirinkimo klausimą, skatina diskusiją. Neabejotinai verta į ją įsitraukti.