Publikuota: Verslo žinios
2025-12-18
Nuotraukos: L.Vancevičienė
Ar teatras gali būti nepolitiškas? Šiandieninė sociopolitinė situacija, kurioje atsidūrė šalis,
neleidžia likti abejingam, juolab kad šiuo metu pačiu brutaliausiu būdu patiriame dalies
visuomenės, tarp jos ir menininkų, apolitiškumo pasekmes. Vis dėlto viskas priklauso nuo
susitarimo, ką laikysime politišku teatru. Nebūtina scenoje sudeginti valstybinę vėliavą,
kaip tai daroma Nacionaliniame Kauno dramos teatre, vaidinant lenkų režisieriaus Jakubo
Skrzywaneko spektaklį „Lietuviškos Vėlinės“, kad scenos kūrinys būtų suvoktas kaip
politinis pareiškimas. Tokiu spektaklį gali paversti jo kūrėjų apsisprendimas svarstyti
visuomenei aktualius klausimus.
Režisieriaus Oskaro Koršunovo kūrybą galima laikyti tokio netiesmukai politiško teatro
pavyzdžiu. O Valstybinį jaunimo teatrą, kuriame jis pristatė naujausią savo premjerą –
Henriko Ibseno „Laukinę antį“ – tokio teatro arena. Apskritai Jaunimo teatras bent jau
sostinės scenos meno kontekste yra tapęs klasikinių teatro kanonų citadele: dauguma šio
teatro spektaklių išlaiko pagarbų santykį su literatūra, sykiu jį permąstydami, juose
išryškėja aiški kūrėjų pozicija, o ją perteikti patikima aktoriams, – reto kurio teatro
pastatymuose išlikusi tokia svarbi aktorinė kūryba, kurios niekaip nesinori vadinti atlikimu.
Todėl Jaunimo teatro spektakliuose dialogas su publika mezgamas visų pirma per
intelektualiai pakrautą aktoriaus veikimą scenoje. Žiūrovai viliojami sekti aktorių įkūnytų
personažų idėjomis – pritarti joms arba prieštarauti, stebėti personažų evoliuciją ir patiems
daryti išvadas.
„Laukinė antis“, puikiai atspindėdama Jaunimo teatro programines nuostatas, kartu
priminė apie Oskaro Koršunovo talentą taikliai diagnuozuoti visuomenės ligas. Tiesa,
diagnozės paskelbimas ne toks maištingas kaip režisieriaus jaunystėje, vietomis gal net
kiek didaktiškas ir pataikaujantis daugumos skoniui, tačiau raginantis kritiškiau vertinti
įvairiausio plauko teisuolius – pranašus, gelbėtojus ir dvasios gydytojus, visuomet
tampančius galingais krizių akivaizdoje.
„Laukinė antis“ – klasikinės formos spektaklis, turintis detektyvo, psichologinės dramos,
melodramos ir net komedijos bruožų. Pasakojimas plėtojamas nuosekliai, o daugiausia iš
dialogų konstruojamam veiksmui nestinga statikos. Vis dėlto režisierius jaučia sceninį laiką
ir išlaiko įtampą. Be to, su scenografo Gintaro Makarevičiaus ir videomenininko Rimo
Sakalausko pagalba jis išplečia veiksmo erdvę, vaizduojančią Jalmaro Ekdalio šeimos
namų kambarį. Užsimenant apie anapus kambario egzistuojantį paslaptingą „laukinės
anties“ pasaulį, išsaugomas ir Ibseno dramos simbolistinis dėmuo. Tačiau labiausiai
spektaklyje susitelkiama į personažų santykius.
Istorijos centre – dvi praeities paslapčių susietos šeimos. Vienos šeimos tėvas, kurį
vaidina Vytautas Anužis, – turtingas ir įtakingas kompanijos savininkas, praradęs ryšį su
susigalvotą misiją vykdančiu sūnumi, kitos – sužlugdytas, orumo ir sveikos nuovokos
netekęs savo irgi nemenkų ambicijų turinčio sūnaus globojamas buvęs karininkas,
vaidinamas Valerijaus Jevsejevo. Abu jaunuoliai – seni vaikystės draugai, iki skausmo
naiviai tikintys vienas kitu ir idealizuojantys vienas kitą.
Donato Želvio vaidinamas Gregersas Verlė scena po scenos atskleidžia savo tikrąjį veidą
ir tikslus. Iš pradžių atrodo, kad jis vadovaujasi aukščiausiais moralės principais, dėl to
niekina praeityje negarbingai besielgusį savo dabar silpstančios sveikatos tėvą. Tačiau
pamažu ima ryškėti jo kategoriškumas, peraugantis į isterišką fanatizmą. Paaiškėja, kad jis
ir anksčiau puoselėjęs susigalvotus „idealius reikalavimus“, nuo kurių, kaip galima suprasti,
nukentėjo nemažai žmonių. Dabar tokius reikalavimus jis ima kelti savo draugui –
Valentino Novopolskio vaidinamam Jalmarui Ekdaliui, įtikėjęs jo dvasios tyrumu. Jalmaro
šeima tampa Gregerso ganytojiškų eksperimentų poligonu. Ir net tragiška tų eksperimentų
baigtis nepriverčia Gregerso praregėti.
Palaipsniui prieš žiūrovus apnuoginama ir Jalmaro prigimtis. Iš pradžių Jalmarą matome
kaip atsakingą šeimos galvą, be galo mylintį savo žmoną ir paauglę dukrą ir besirūpinantį
senu tėvu. Tačiau nedidelės detalės ima išduoti jo irzlumą, savanaudiškumą ir infantilumą.
Antroje dalyje šie bruožai taip sutirštinami, kad spektaklis pavojingai pakrypsta į
populiariosios komedijos pusę. Jalmaras be žmonos (Giną Ekdal vaidina dvi aktorės –
Aušra Pukelytė ir Neringa Varnelytė) yra bejėgis kaip vaikas. Nei sumuštinį susiteps, nei
išklibusį stalčių sutaisys, nei pats alaus pasiims. Net tada, kai Verlės paveiktas Jalmaras
nusprendžia palikti namus, anot teisuoliško bičiulio, tapusius „troškia pelke“, jis nesugeba
pats susikrauti lagamino, o supratęs, kad visą šitą painiavą dar reikės aiškinti tėvui, jis išvis
palūžta. Akivaizdu, kad publikai šios situacijos atpažįstamos, dėl to ji pritariamai juokiasi.
Tačiau nors komedija turi didelę galią, tuo pat metu ji yra ir rizikingas žanras – Koršunovas
tą puikiai žino. Šiek tiek perspausi – ir komizmas praras savo geluonį, kritikos užtaisas
išsikraus ir budrumas išblės.
Oskaras Koršunovas labai taikliai geba atskleisti suaugusių, bet taip ir nesubrendusių vyrų
pavojingumą – visuomenei ir sau patiems. Emblematiškiausias pavyzdys – smėlio dėžėje
besikapstantis Dainiaus Gavenonio Oidipas 2002-ųjų spektaklyje „Oidipas karalius“.
Gregersas Verlė ir Jalmaras Ekdalis – taip pat brandos nepasiekę vyrai, gyvenantys savo
iliuzijų pasaulyje. Novopolskio Ekdalis – egocentriška ir tingi vidutinybė, įtikėjusi savo
gabumų išskirtinumu (kaip vėliau paaiškėja, neapsiėjus be dar vieno „gelbėtojo“ įsikišimo).
Eksperimentai siekiant sukurti kažin kokį fotografijos išradimą jam tampa puikia dingstimi
ne tik visus buities rūpesčius numesti žmonai, bet ir manipuliuoti savo tariamu
reikšmingumu: juk jis taip plušantis ne dėl savęs, o tai dėl tėvo, tai dėl dukters, tai dėl
žmonos.
Ką su tokiais vyrais veikti moterims? Moterys šioje „Laukinėje antyje“ neambicingos,
neprieštaraujančios vyrų viršenybei, bet rūpestingos, sąžiningos ir pragmatiškos. Panašu,
kad tiek Gina, tiek Aldonos Bendoriūtės vaidinama naujoji senojo Verlės sužadėtinė puikiai
suvokia savo padėtį, tačiau yra su ja susitaikiusios. Vienintelė pokyčio viltis –
keturiolikmetė Hedviga – geraširdė, jautri, bet ir puikiai žinanti, ko nori iš gyvenimo. Trijų
aktorių – Ingos Juškevičiūtės, Gintautės Rusteikaitės ir Aistės Rocevičiūtės – pakaitomis
vaidinama mergaitė tampa tragiška buko teisuoliškumo auka, o kartu su ja žūsta ir
sąmoningesnės visuomenės ateitis.
Spektaklis baigiamas šalta, epinį Brechto teatrą primenančia dviejų „ganytojų“ akistata.
Keletą kartų epizodiškai pasirodęs ir palankumo Verlei nerodęs Andriaus Bialobžeskio
vaidinamas gydytojas Relingas dabar stoja į atvirą priešpriešą. Ir anksčiau skeptiškumo
neslėpęs ir nuo pragaištingų veiksmų Verlę atkalbėti bandęs gydytojas paskelbia
išblaivinančią diagnozę: „Atimk iš žmogaus melą – atimsi iš jo laimę“. Tačiau kartu
pasimato ir Relingo galios troškimas. Pasirodo, jis irgi, ne mažiau nei Gregersas,
mėgaujasi galimybe lemti žmonių likimus: tai jis privertęs Jalmarą įtikėti savo genialumu.
Tad galų gale nelaimėlis fotografas tampa abiejų „misionierių“ auka. Ar toji auka turi
prasmę? Liūdna, bet šiandieninė „Laukinė antis“ vilties nesuteikia…