Straipsniai

Jau kuris laikas socialinių tinklų platybėse sklinda žinia apie kažin kokį reto poveikio teatrinį vyksmą, į kurį neįmanoma gauti bilietų. Ir iš tiesų – praėjusių metų lapkritį Vilniuje pirmą kartą parodytas Klaipėdos dramos teatro aktorės Eglės Jackaitės monospektaklis „Šventoji“ kelissyk per mėnesį vaidinamas sausakimšoje Oskaro Koršunovo teatro (OKT) salytėje, tvyrant kone bažnytinei tylai ir susikaupimui. O spektakliui pasibaigus tenka išvysti daugybę drėgnų paraudusių žiūrovių akių.

Pagaliau mūsų šalies teatrų scenas pasiekusi „bestselerinė“ Floriano Zellerio dramaturgija išryškino Lietuvos scenos meno prisirišimą prie tradicijos siekti apibendrinimų, sąlyginės kalbos ir ryškių vaizdinių. Įdomu, kad trijų skirtingų kartų režisierių – Jono Vaitkaus, Kirilo Glušajevo ir Igno Jonyno – Zellerio pjesių pastatymai tarsi bando įrodyti teatro pranašumą prieš kiną.

Tuo metu, kai daugelis Lietuvos teatrų bent vaidybos srityje bėgte bėga nuo „teatrališko“ teatro, ryškias scenines formas keisdami „kasdienišku“ buvimu scenoje, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras maištingai suka priešinga linkme: naujausios premjeros, besigręždamos į įvairias scenines tradicijas, tarytum šlovina teatro šventiškumą, nekasdieniškumą. Naujausias kūrinys, praėjusį savaitgalį pristatytas sostinės publikai, – absoliuti ryškaus teatrališkumo, teatrinės fikcijos apoteozė. Ar kas nors galėjo to tikėtis, repertuare išvydęs pavadinimą, siejamą su psichologinio teatro klasika – amerikiečių dramaturgo Tennesseeʼio Williamso dramą „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“?

„Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Šią Rimo Tumino mintį pacitavo Tel Avivo „Gesher“ teatro kūrėjai, Klaipėdoje vykstančiame festivalyje „TheATRIUM“ parodę ne tik priešpaskutinį režisieriaus spektaklį „Ana Karenina“, bet ir dokumentinių kadrų iš trijų tame teatre kurtų spektaklių repeticijų. Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai. Ryškiausias pojūtis stebint spektaklį – tokio teatro daugiau nebebus, vyksta lyg koks išlydėjimo, atsisveikinimo ritualas. Beje, panašus jausmas buvo apėmęs ir žiūrint Eimunto Nekrošiaus „Tuoktuves“, praėjusių metų pabaigoje iš Varšuvos atvežtas į Valstybinį jaunimo teatrą. Žinoma, tai labai skirtingi spektakliai, įkūnijantys skirtingas teatro sampratas, tačiau ir vienas, ir kitas kūrinys, sutelkę savy ir išgryninę būdinguosius abiejų režisierių teatro kalbos bruožus, vainikavo pasibaigusį Lietuvos teatro amžių.