Straipsniai

„Kodėl užmušei šunį?“ – klausia sūnaus iš karo grįžęs tėvas. „Nes man pasirodė, kad šuo manęs nebemyli.“ „Tada viskas teisingai.“ Tai tėvo ir sūnaus pokalbio nuotrupa iš ukrainiečių dramaturgės Annos Jablonskajos (1981-2011) pjesės „Šeimyninės scenos“, kurią Vilniaus senajame teatre pastatė taip pat ukrainietis režisierius Viktoras Marvinas. Pjesė, kurios veiksmas vyksta bevardžio Rusijos miesto daugiabutyje, kalba ne apie šiandieninį karą, tačiau skamba taip, lyg būtų parašyta ką tik. Bet tuo pat metu tai gali būti bet kuris karas. „Šeimyninės scenos“ rodo karo paveiktą visuomenę. Arba galima mąstyti kitaip: visuomenę, kuri pateisina karą. Priežastys ir pasekmės neatskiriamai suaugusios, ir nei dramaturgė, nei režisierius nekelia tikslo analizuoti, kur slypi nužmogėjimo šaknis. Jie tik rodo vertybiškai pasiklydusius žmones, trokštančius artumo, tačiau labai iškreiptai jį suprantančius.

Pastaruoju metu vis dažniau pagalvoju, kad veikiausiai negrįžtamai praėjo tie laikai, kai meno kūrinys kalbėjo pats už save. Priežasčių tam ne viena: būtinybė parduoti kūrinį, publikos edukacijos siekis, pagaliau tyrimo dėmens įsiskverbimas į meną. Ar apsikritai šiandien meno kūrinys be „įkontekstinimo“, be įvairiomis priemonėmis konstruojamo diskurso gali egzistuoti? Koks įdomus paradoksas: kuo labiau kvestionuojamas autorystės institutas, tuo uoliau publikai aiškinamos meninės idėjos. Kartais tai iš tiesų pagyvina dialogą tarp meno kūrinio ir jo adresatų, tačiau kartais tampa erzinančiomis suvokimo instrukcijomis. Be abejo, kultūros ir meno įstaigos nėra vien kūrybos eksperimentų laboratorijos, tačiau agresyvios rinkodaros taisyklės neleidžia patiems menininkams reflektuoti nesėkmės. Iš dalies tokią pastangą galima įžvelgti ankstesnėje šio sezono Lietuvos nacionalinio teatro premjeroje – Pauliaus Tamolės spektaklyje „Gyvulių ūkis. XXI amžius“, tačiau ten kūrybinės nesėkmės refleksija greitai virsta flirtu su publika. Bene įdomiausias pavyzdys – prieš porą metų įvykusi Tomi Janežičiaus „Dėdės Vanios“ vieša peržiūra Vilniaus mažajame teatre, kai režisierius, nepatenkintas meniniu rezultatu, ryžosi pakeisti vieną iš pagrindinių aktorių ir taip savaip praplėsti spektaklyje atskleidžiamą nevykėliškumo temą.

Afišos, anonsuojančios naują Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklį pagal George’o Orwello apysaką „Gyvulių ūkis“, sostinėje pasirodė, berods, dar neprasidėjus sezonui. Galbūt dėl to, o gal dėl kūrinio, kadaise buvusio kultiniu (Lietuvoje knyga leista net penkis kartus), ir įspūdingos kūrėjų komandos, vos paskelbus premjeros datą, bilietai buvo bemat išpirkti. Lūkesčius kurstė ir aktualią interpretaciją žadantis spektaklio pavadinimas – „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. Tiesa, intrigavo ir spektaklio vizualas – keturpėsčio žmogaus kūno, sudaryto iš „sprandinės“, „nugarinės“, „šoninės“ ir kitų žmogaus valgomų gyvulio dalių, vaizdinys. Paskutinį lapkričio savaitgalį įvykusi premjera parodė, kad atskiri teatro padaliniai dirba puikiai, tik kas sau: su režisieriaus Pauliaus Tamolės spektakliu, kurio dramaturgiją pagal Orwello kūrinį ir aktorių improvizacijas sudėliojo Rimantas Kmita, visa tai turi ne tiek daug bendra.

Tuo metu, kai Vilniuje ūkė „Sirenos“, kviečiančios permąstyti kūniškumo ir lyties sampratas, Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną tvindė Roberto Wilsono burtų lazdelei paklūstanti šviesų, garsų ir gestų precizija, Klaipėdos dramos teatras laidotuvių varpais ir makabriška mirusių personažų nuotraukų ekspozicija kvietė į premjerą, pavadinimu „Meilė“. Tai lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz darbas – jau antrasis uostamiesčio teatre.

Bandau įsijausti į kailį žmogaus, kurio pažintis su „Shakespeare’u, mūsų amžininku“, prasideda nuo Gildo Aleksos „Tito“, kurio premjera gegužės 25 d. įvyko „Menų spaustuvėje“ (trupė „Teatronas“). Spektaklis sukurtas pagal vieną pirmųjų Williamo Shakespeare’o tragedijų „Titas Andronikas“, kurioje stipriai justi ir romėnų tragiko Senekos, ir viduramžių moralitė įtaka ir kuri įtaiga bei išbaigtumu anaiptol neprilygsta brandiesiems dramaturgo kūriniams. Iki šiol Lietuvoje nestatytą pjesę išvertė Aivaras Mockus.

Vis dažniau scenoje pasirodantys jaunų lietuvių dramaturgų kūriniai liudija, kad šie teatrui rašantys žmonės, regis, išsivadavo iš kompleksų, verčiančių kalbėti apie „amžinai aktualias“ ar „bendražmogiškas“ temas, ir niekam nepataikaudami prabilo apie tai, kas asmeniškai labiausiai rūpi. Pavyzdžiui, apie boksą.

Po Rimo Tumino spektaklio jautiesi lyg pabudęs iš sapno. Arba grįžęs iš šventės. Arba susitikęs su savimi pačiu vaikystėje. Paskui dar ilgai nešiojiesi širdyje spektaklio nuotaiką, regi įspūdingus sceninius vaizdus.

Režisierius priklauso tai teatro menininkų kartai, kuri paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais formavo Lietuvos, kaip teatro šalies, reputaciją. Autorinio režisūrinio teatro – vizualaus, poetiško, emociškai paveikaus. Teatrinę karjerą jis pradėjo XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje – panašiu laiku kaip ir kitas didelis lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius (1952–2018).

„Nemanau, kad teatras turėtų atspindėti vieną balsą – vieną tiesą. Teatre turi būti išgirsti skirtingi balsai ir požiūriai“, – bene prieš dešimtmetį sakė kroatų režisierius Oliveris Frljićius, pristatydamas savo spektaklį „Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas!“, kurį turėjome progos išvysti ir Lietuvoje. Vadintas ir kroatų scenos teroristu, ir Balkanų enfant terrible, anuomet Frljićius mums atvežė ekstravagantišką politinio teatro pamoką. Laisvas, pašėlęs ir provokuojantis pasirodymas, iš tiesų suteikęs tribūną patiems įvairiausiems balsams, kėlė aštrius klausimus ir skatino kritinį mąstymą. (Beje, spektaklis iki šiol vaidinamas Slovėnijos jaunimo teatre.)

Vengrų teatro ir kino režisierių Kornélį Mundruczó lietuviams dar 2009-aisiais „atrado“ festivalis „Naujosios dramos akcija“, o jo teatrinio kelio raidą leidžia stebėti „Sirenos“: prieš ketverius metus festivalis buvo atvežęs režisieriaus su savo trupe „Proton“ sukurtą spektaklį „Gyvenimo imitacija“, šiemet pristatė 2018 m. Lenkijos teatre „TR Warszawa“ pastatytą kūrinį „Moters dalys“. O šalia, žinoma, egzistuoja kinas. Mundruczó, kaip kino režisieriaus, karjera – tai nuoseklus ėjimas tarptautinio pripažinimo link. 2000-aisiais jo pirmas vaidybinis filmas „Aš noriu šito ir nieko daugiau“ pelnė keletą nacionalinių apdovanojimų, tarp jų – geriausio vengrų metų filmo ir geriausio režisieriaus. Vėliau bene visi režisieriaus kūriniai sulaukdavo kino festivalių žiuri dėmesio, o štai 2020 m. pasirodęs filmas „Moters dalys“ („Pieces of a Woman“), kurį prodiusavo Martinas Scorsese, yra nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų „Oskarui“ už pagrindinį moters vaidmenį, o kai kuriuos jau ir pelnęs.

Panašiu metu dviejuose Vilniaus teatruose pasirodė premjeros, persmelktos distopinių nuotaikų ir būklės, kurioje šiandien atsidūrė pasaulis, apmąstymų. Ir naujasis Gintaro Varno spektaklis „Puikus naujas pasaulis“, sukurtas Valstybiniame jaunimo teatre, ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera – Grzegorzo Jarzynos „Soliaris 4“ – scenoje rodo pasaulius, kuriuose nenorėtume gyventi. Tačiau didžiausią susirūpinimą šių scenos kūrinių autoriams kelia skirtingi dalykai. Gintaras Varnas, pasirinkęs anglų rašytojo Aldouso Huxley’io distopiją, projektuoja niūrią, nors išoriškai blizgią ir efektingą ateities viziją. Šiame afektuose skendinčiame pasaulyje nėra vietos ne tik nemaloniems jausmams, bet svarbiausia – menui. Gintarui Varnui kelia siaubą mintis apie kultūrinę atmintį praradusį pasaulį; apie pasaulį, kuriame uždraustas Shakespeare’as ir kitas aukštasis menas. Tuo metu lenkų režisierius Grzegorzas Jarzyna, scenai adaptavęs lenkų mokslinės fantastikos rašytojo Stanisławo Lemo romaną „Soliaris“, atidžiausią žvilgsnį nukreipia į vidiniame kalėjime save įkalinusį žmogų; žmogų, pasiekusį didžiulės technologinės pažangos, bet nepažįstantį savęs.

Paskutinėmis vasaros dienomis Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ pakvietė į išskirtinį įvykį – „šokio spektaklio (ne)paaugliams“ premjerą „Savoj krūvoj“. Įvykio išskirtinumą lemia daugelis veiksnių – pasirinkta erdvė, atlikėjai, scenos ir vizualaus meno junginys ir, žinoma, publikos taikinys.