Straipsniai

Panašiu metu dviejuose Vilniaus teatruose pasirodė premjeros, persmelktos distopinių nuotaikų ir būklės, kurioje šiandien atsidūrė pasaulis, apmąstymų. Ir naujasis Gintaro Varno spektaklis „Puikus naujas pasaulis“, sukurtas Valstybiniame jaunimo teatre, ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera – Grzegorzo Jarzynos „Soliaris 4“ – scenoje rodo pasaulius, kuriuose nenorėtume gyventi. Tačiau didžiausią susirūpinimą šių scenos kūrinių autoriams kelia skirtingi dalykai. Gintaras Varnas, pasirinkęs anglų rašytojo Aldouso Huxley’io distopiją, projektuoja niūrią, nors išoriškai blizgią ir efektingą ateities viziją. Šiame afektuose skendinčiame pasaulyje nėra vietos ne tik nemaloniems jausmams, bet svarbiausia – menui. Gintarui Varnui kelia siaubą mintis apie kultūrinę atmintį praradusį pasaulį; apie pasaulį, kuriame uždraustas Shakespeare’as ir kitas aukštasis menas. Tuo metu lenkų režisierius Grzegorzas Jarzyna, scenai adaptavęs lenkų mokslinės fantastikos rašytojo Stanisławo Lemo romaną „Soliaris“, atidžiausią žvilgsnį nukreipia į vidiniame kalėjime save įkalinusį žmogų; žmogų, pasiekusį didžiulės technologinės pažangos, bet nepažįstantį savęs.

Paskutinėmis vasaros dienomis Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ pakvietė į išskirtinį įvykį – „šokio spektaklio (ne)paaugliams“ premjerą „Savoj krūvoj“. Įvykio išskirtinumą lemia daugelis veiksnių – pasirinkta erdvė, atlikėjai, scenos ir vizualaus meno junginys ir, žinoma, publikos taikinys.

Sunku sugalvoti tikslesnį pavadinimą lėlių teatro renginiui nei „Materia Magica“. Nes materija ir magija – du raktiniai žodžiai, apibūdinantys lėlių teatro pobūdį ir galią. Tuo dar kartą leido įsitikinti nuo 1997-ųjų kas dvejus metus Klaipėdoje rengiamas festivalis, suburiantis lietuvių lėlininkų bendruomenę, supažindinantis su užsienio kūrėjų darbais ir dovanojantis šventę klaipėdiečiams ir miesto svečiams. Šiemetinė rugpjūčio 5-8 d. vykusi „Materia Magica“, nors neišvengiamai patyrusi nuostolių dėl pandemijos, prisistatė kaip solidus ir puikiai organizuotas tarptautinis festivalis – konceptualus (pradedant idėja ir baigiant šiuolaikišku dizainu) ir turintis ambicijų, – visiškai pagrįstų, – pristatyti tai, kuo kvėpuoja šiuolaikinis lėlių teatras. Be to, šiemet festivalį papildė svari edukacinė programa, kurią sudarė menininkų užsiėmimai su vaikais, paskaitos ir diskusija.

Įvairūs tyrimai atskleidė glaudžias tarpusavio sąsajas tarp miesto ir kūrybiškumo. Įrodyta, kad daugybę galimybių siūlantis miestas yra kūrybiškų žmonių traukos vieta, o pats savo ruožtu minta jų generuojamomis idėjomis. Be to, mokslininkai pastebėjo, jog kuo didesnis miestas, tuo produktyvesnis kiekvienas jo gyventojas. Psichologai net yra atradę tiesioginį ryšį tarp gyvenimo tempo (vaikščiojimo greičio) ir gyventojų skaičiaus.

Tik įėjęs į festivališkai šventišką Klaipėdos dramos teatrą, gauni plastmasinius šviečiančius velnio ragiukus. Jano Klatos „Fausto“ pradžioje vienas iš aktorių, savotiškas ceremonmeisteris arba viduramžių teatro žaidimo vadovas, žiūrovų paprašo užsidėti šėtono lankelį. Tai – visiškai atviras kvietimas žaisti, leidžiantis į šiuolaikinės misterijos kelionę.

Kad Klaipėda turi savo veidą, turbūt niekas nesiginčys. Žinoma, uostamiestį vienaip mato patys klaipėdiečiai, kitaip – vilniečiai, o dar kitaip – aplinkinių mažesnių miestų ir miestelių gyventojai. Sakyčiau, kiekvienas turime „savo“ Klaipėdą, ir tai kažkoks šio miesto fenomenas. Tą puikiausiai patvirtino ir Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) spektaklis „Jūrinės šviesos“, galintis tapti įdomiu dialogu tarp jaunų teatro menininkų ir žiūrovų šio miesto vizijų ir pajautimų. Po ilgos pertraukos klaipėdiečiai savo kūrinį pagaliau suvaidino gyvai sostinės „Menų spaustuvėje“ – ir tai tapo lyg antrąja spektaklio premjera. Beje, ne tik suvaidino, bet ir surengė diskusiją su žiūrovais.

Manoma, kad Eimuntas Nekrošius keletą dešimtmečių buvo didysis teatro Mokytojas. Jo įtaką patyrė ne tik dirbusieji kartu su juo, bet ir stebėjusieji Meistro spektaklius iš šalies. Turbūt ne per drąsu būtų teigti, kad Nekrošiaus įdagas ryškus pačioje lietuvių teatro tapatybėje. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksalu, kad tiesioginiai Nekrošiaus mokiniai – aktoriai ir režisieriai, kuriuos jis ugdė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, – Meistro įtaką patyrė ne visai akivaizdžiai. Daugelis iš jų pasuko į kitą stilistiką, juos domina kitokia teatro estetika. Tačiau yra kai kas, kas juos sieja ir nematoma gija jungia tarsi į kokią slaptą broliją. Tai savitas meninis mąstymas, dėmesys originalioms idėjoms, darbo disciplinai ir – tai labai svarbu – humanistinės vertybės bei etiniai principai.

Aktorius, visą gyvenimą dirbęs teatre, ir brandžiame amžiuje nebesulaukiantis vaidmenų – vienas dramatiškiausių teatro pasaulio vaizdinių. Pasitraukimas iš aktyvios profesinės veiklos daugeliui iš mūsų kelia nerimą, tačiau aktoriai, pripratę prie dėmesio ir vaidybos teikiamos energijos, atsisveikinimą su scena išgyvena ypač skausmingai. Praeityje garsus, bet dabar pamirštas aktorius – nereta grožinės literatūros, kino filmų tema, dažniausiai interpretuojama iš (melo)draminės perspektyvos. Iš tiesų tai labai kompleksiškas klausimas, apimantis psichologiją, etiką, socialinius ir, žinoma, profesionalumo aspektus. Tai ir moralinė dilema, ir užduotis teatro vadovybei, ir kūrybinis uždavinys.

Aktorius gali giliau išgyventi situaciją nei personažas. Žmogus dažnai nefiksuoja, neįsisąmonina to, kas su juo vyksta. Gyvenimas plaukia ir aš matau tėkmę – negaliu išnagrinėti kiekvieno srovės milimetro, – tai neįmanoma. Vaidindamas situaciją galiu nagrinėti, gilintis, keisti, sustabdyti upę – ištraukti gabalą iš jos ir tada kubinį metrą gyvenimo apžiūrėti iš visų pusių.

„Kai baigsiu visus savo darbus, / laisvą užsidirbtą sekmadienį / atsigulęs žolėj, / laisvai pasidėjęs ant žemės rankas, / norėčiau dar pamatyti tėvynę, / kam nedavė laiko gyvenimas. / Taip nieko daugiau neuždirbau / ir taip nieko daugiau neturiu, / kad jau nebenoriu turėti.“ Tai posmas iš Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“, turėjusių skambėti Juozo Miltinio dramos teatro aktorės Ligitos Kondrotaitės, lapkričio 16-ąją švenčiančios gimtadienį, jubiliejiniame renginyje. Nemirtingosios eilės apie Kukutį – aktorės širdies poezija. „Atrodo, apie „Kukutį“ visi šneka. Bet iš esmės apie jį mažai kas žino – žino du tris eilėraščius ir viskas. Norėčiau kada nors perskaityti visus eilėraščius, nes „Kukutį“ būtina išgirsti – visą to žmogaus istoriją. Manau, kad kiekviename iš mūsų gyvena dalis Kukučio. Manyje – tai tikrai, aš gal net visas Kukutis…“ – sako Ligita Kondrotaitė, į poezijos spektaklį žiūrovus pakviesianti, kai tik leis aplinkybės.

Toji triušio landa, į kurią šiemet pasaulį įvijo klastingasis virusas, ypač baugi turėjo pasirodyti scenos menininkams. Juk pandemija su visomis savo pasekmėmis pasikėsino į pačią teatro esmę – gyvą ryšį su publika. Dar didesnės nežinomybės akivaizdoje atsidūrė nelemtais 2020-aisiais studijas turėję baigti scenos menininkai. Vieni tokių – Yanos Ross vadovaujamo magistrantūros kurso režisieriai. Su trimis iš jų – Uršule Bartoševičiūte, Naubertu Jasinsku ir Augustu Gornatkevičiumi – ir kalbamės apie išbandymų kupiną profesinio kelio etapą.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė yra be galo maloni pašnekovė: ji niekada neparodys, kad užduodami klausimai kvaili ar banalūs, pritars tavo pastebėjimams ir teatrologiniams apibrėžimams. Lygiai prieš dešimt metų geras dvi valandas kalbėjomės „Neringos“ kavinėje. Tuomet aktorės išsakytas mintis iki šiol cituoju įvairiomis progomis. Nors suprantu, kad Eglė Gabrėnaitė – aktorė iki pašaknų, iki kaulų smegenų. Neatsitiktinai ji mėgsta prisiminti kadaise tėvo jai ištartus žodžius: „Tik nepamiršk, ko prisimelavai“… Keista, nes, kaip pati sako, niekada nenorėjusi vaidinti, stojusi į teatrologiją.