Kiek žodžių reikia svajonei?

Latvijoje ir skaitytojų, ir kritikų įvertinimą pelniusios Andrio Kalnozolo knygos „Mane vadina Kalendorium“ inscenizacija – neabejotinai…

Aktorystė kaip išsigelbėjimas

Jau kuris laikas socialinių tinklų platybėse sklinda žinia apie kažin kokį reto poveikio teatrinį vyksmą,…

Apginti teatro sąlygiškumą

Pagaliau mūsų šalies teatrų scenas pasiekusi „bestselerinė“ Floriano Zellerio dramaturgija išryškino Lietuvos scenos meno prisirišimą…

Keli centimetrai iki lemiamo „spragt“

Tuo metu, kai daugelis Lietuvos teatrų bent vaidybos srityje bėgte bėga nuo „teatrališko“ teatro, ryškias…

Kuo minta siela?

Reta kuri lietuvių autorių knyga patraukia teatro menininkų dėmesį. Dar rečiau – knyga vaikams. Net jei…

Pakilti iš nevilties

„Pakelkite rankas, kas sutinkate, kad gerai, jog man nepavyko,“ – su neturinčio ko prarasti žmogaus įžūlumu…

Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

Tik išvydus naujosios Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeros anonsą, bet dar nemačius spektaklio, galvoje užvirė mintys…

Kokakola vietoje viskio

Kiekvieną savaitgalį, o ir dažną darbo dienos vakarą Vilniaus ar Vienuolio gatve pamatysi minią pasipuošusių žmonių,…

Atsiduoti „Užburto kalno“ kerams

„Mintys keistos, o žodžiai yra beprasmiški, negyvi. Žodžiais nieko negali pasakyti“, – ištaria jaunutė moteris, beveik…

Requiem teatro epochai

„Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Šią Rimo Tumino mintį pacitavo Tel Avivo…

„Tikro teatro“ ilgesys

Naujasis Gintaro Varno spektaklis, praėjusią savaitę pristatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, pirmiausia yra puota akims. Pasigėrėjimą…

Ar girdi mane? Pasiilgau

Kartais būna, kad meno kūriniui gimti užtenka mažos užuominos, asociacijos ar vaizdinio. Panašu, kad šįkart taip…