Publikuota: Menų faktūra
2025-06-15
Nuotrauka: D. Putinas
Lygiai prieš 20 metų, 2005-ųjų birželio 15 d., pradėjo veikti „Menų faktūra“ – svetainė, pasak jos kūrėjų, „skirta scenos menų žiūrovams, kritikams, teatro žmonėms ir tiesiog besidomintiems kultūra bei smalsiems piliečiams“. Šia proga prie vieno stalo susėdo trys „Menų faktūros“ redaktoriai: svetainę įkūręs Vaidas Jauniškis (redagavo 2005–2015), vėliau redaktorės vairą perėmusi Rūta Oginskaitė (2015–2019) ir šiandieninė svetainės redaktorė Rima Jūraitė (nuo 2019 m. balandžio). Apie svetainės tikslus, misiją, redaktoriaus darbą ir skaitytojų dėmesį pašnekovus kalbina viena iš „Menų faktūros“ autorių Ramunė Balevičiūtė.
Ramunė Balevičiūtė: Pradžioje, matyt, derėtų paklausti apie pavadinimą. Kodėl „Menų faktūra“?
Vaidas Jauniškis: Pavadinimo krikštamotė yra Ada Paukštytė. O pradžia buvo tokia, kad aš, tuo metu būdamas bedarbis ir gyvendamas iš valstybės stipendijos, rašiau kažkokį straipsnį ir man reikėjo pasižiūrėti, kokius spektaklius ir kada pastatė Eimuntas Nekrošius. Ir aptikau, kad Lietuvoje nėra jokio portalo, kuriame visa tai būtų suregistruota. Taigi, gimė mintis sukurti duomenų bazę, „apaugintą“ naujienomis ir kita informacija apie teatrą. Norėjau, kad spektaklis turėtų savo recenzijų bloką (šią mintį pasiskolinau iš užsienio portalų). Be to, buvo svarbu sukurti paieškos sistemą, kuri suteiktų pirminės informacijos įvairiais pjūviais. Pavyzdžiui, kad leistų pamatyti, kiek pas mus pastatyta Čechovo, Shakespeareʼo ar Molièreʼo, kiek spektaklių tam tikrais metais pastatė Oskaras Koršunovas ar Artūras Areima, kokie spektakliai apskritai pasirodė vienais ar kitais metais, kurie jų buvo apdovanoti. Kad tai būtų įrankis statistikai. Su šiomis mintimis nuėjau pas Audronį Imbrasą, tuometį „Menų spaustuvės“ vadovą. Jis sutiko, bet kartu paprašė sukurti ir „Menų spaustuvės“ puslapį. O Ada Paukštytė tuo metu taip pat dirbo „Menų spaustuvėje“. Anksčiau ji televizijoje turėjo laidą, kuri vadinosi „Menų faktūra“. Kadangi domenas „scena“ buvo kažkieno jau užimtas, o „teatras“ priklausė Nacionaliniam dramos teatrui, Ada pasiūlė savo laidos pavadinimą, nes ketinome rašyti ne tik apie teatrą, bet ir apie šokį (cirko tuo metu dar nebuvo). Nutarėme per penkias minutes ir užregistravome tokį pavadinimą.
R. B.: Ar teatro kontekste galima sakyti, kad jei tavęs nėra „Menų faktūroje“ – tai tavęs nėra visai?
Rūta Oginskaitė: Esu girdėjusi, kad straipsnių autoriai taip jaučiasi.
Rima Jūraitė: Man atrodo, kad tai labiau tiktų kalbant apie menininkų savijautą negu apie rašančių autorių. Kita vertus, dabar, kai turime tiek medijų, kuriose rašoma apie teatrą, galbūt kam nors yra aktualesni visai kiti šaltiniai.
R. B.: Bet aš vis tiek būčiau linkusi manyti, kad „Menų faktūra“ vienintelė yra įsipareigojusi nuosekliai reflektuoti Lietuvos scenos meno procesus. Didžiųjų portalų ar dienraščių tikslai kiti.
R. J.: Sutinku, kad „Menų faktūra“ stengiasi aprėpti plačiai, bet čia iš karto atsiremiame į finansus ir į autorių pajėgumus. Reikia pripažinti, kad turime nedaug gerai rašančių, galinčių rašyti ir norinčių tai daryti autorių.
V. J.: O aš grįšiu prie pirmojo klausimo ir paklausiu priešingai: jeigu tu nežinai „Menų faktūros“, tai ar ji egzistuoja? Man įdomu, koks jos žinomumas, nes vis pasitaiko sutikti kultūros lauko žmonių, kurie nėra girdėję apie šią svetainę, ir iš inercijos teškia frazes, kad nėra teatro kritikos ar pan.
R. B.: O man atrodo, kad daugeliui teatro žmonių „Menų faktūra“ yra tapusi teatro kritikos sinonimu. Kai pati ieškau kokio nors atsiliepimo, pirmiausia ieškau ten.
V. J.: Tada puiku.
R. O.: „Menų faktūra“ atsirado, kai pati dirbau „Lietuvos ryto“ menų priede „Mūzų malūnas“. Vaidas kartais ir iš „Mūzų malūno“ perkeldavo tekstus į „Menų faktūrą“. Tai atrodė tokia garbė! Kai rašai „Lietuvos rytui“ – tai informaškė. O kai tai atsiranda „Menų faktūroje“ – čia daiktas!
R. J.: Pastebiu, kad autoriai pageidauja ir rūpinasi, kad jų tekstai, net ir kitur parašyti, būtų perpublikuoti „Menų faktūroje“.
V. J.: Jie žino bent jau tai, kad jų parašytas tekstas bus perkeltas iš „popieriaus“ ir išliks ilgam laikui.
R. O.: Turiu „Nemuną“, kuriame išspausdintas labai įdomus Kristinos Steiblytės pokalbis su aktore Viktorija Kuodyte. Bet skaičiau tą pokalbį „Menų faktūroje“, o žurnalas su Viktorijos portretu viršelyje – tiesiog interjero papuošalas.
R. J.: To perpublikuoto interviu skaitomumo statistika „Menų faktūroje“ iš tiesų įspūdinga.
R. B.: Rima paminėjo „Menų faktūros“ tikslą aprėpti kuo plačiau. Ar nuo pat pradžių tokia buvo svetainės misija ir ar ji keitėsi bėgant metams?
V. J.: Nuo pat pradžių kėlėme du tikslus: nuosekliai atspindėti teatro procesus ir kaupti Lietuvos teatro duomenų bazę. Norėjome, kad spektaklis turėtų lyg savo pasą. Taip pat siekėme surinkti kuo daugiau recenzijų apie konkretų spektaklį, kad jos būtų vienoje vietoje.
R. B.: Ar tai išliko iki dabar?
R. J.: Nuolat perpublikuojamos recenzijos, bet tik iš leidinių-partnerių. Keičiantis leidinių redaktoriams kartais prarandame leidimą skelbti jų straipsnius. Situacija gana dinamiška: net „7 meno dienos“ vienu metu nebedavė sutikimo, dabar vėl maloniai bendradarbiaujame. Vertas dėmesio recenzijas perpublikuoju ir archyvuoju. Nors tikrai ne viską iš eilės, bet juk taip buvo visada, nuo pat svetainės įkūrimo. Dabar tekstų srautas gana didelis, be to, kai kurios recenzijos ar apžvalgos vis labiau panašėja į informacinius pranešimus.
R. O.: Svarbus dalykas: kai Vaidas ruošėsi pradėti „Menų faktūrą“, jis su kolegomis, būsimais autoriais susitiko ir kalbėjosi, tarėsi, kokia tai turėtų būti svetainė, kokios temos, kokios skiltys gali būti reikalingos. Su kiekvienu atskirai! Aišku, kiekvienas prifantazavome jam daug, o jis atsirinko. Ir tai tikrai išmintingas būdas, daug efektyvesnis, nei kreiptis į visus bendru laišku.
V. J.: Staiga prisiminiau paskutinį skiltyje „Apie mus“ buvusį sakinį: „Jeigu vakar tavo vakaras pasibaigė teatre, tai tegul tavo rytas prasideda „Menų faktūroje“.
R. J.: Gaila, kad to nebėra. Gal reikia grąžinti? Nors „naktinės kritikos“ mes beveik nepraktikuojame.
V. J.: Iš pradžių buvo tikslas kuo skubiau parašyti recenziją. Bet su tuo galėjo susitvarkyti tik Helmutas Šabasevičius, kuris man atsiųsdavo recenziją, praėjus dviem valandoms po spektaklio – ir dažnai puikią. Aš pats sugebėdavau parašyti iš ryto; na ir dar kokie du žmonės.
R. B.: Tada noriu paklausti apie redaktoriaus funkciją. Veikiausiai tai apima ne tik tekstų atranką, bet ir turinio kuravimą? Įdomu, kaip kiekvienas iš jūsų matote ar matėte savo, kaip redaktoriaus, vaidmenį ar misiją.
R. J.: „Menų faktūros“ veiklą apibrėžia kiekvienų metų biudžetas, nes projektui skiriama suma kaskart keičiasi. Tad apimtys tiesiogiai nuo to ir priklauso. Mano, kaip redaktorės, tikslas yra užsakinėti recenzijas ne tik apie dramos spektaklius, bet ir apie operą, naująją operą, šokį, cirką. Nes pats scenos meno laukas labai išsiplėtė. Nors apie absoliučiai tolygų atliepimą negalėčiau kalbėti, bet siekiu, kad įvairios scenos meno rūšys būtų atspindimos bent kiek proporcingiau. Ir autorius pagal tai pasirenku. Kažkas domisi lėlių teatru, kažkas – tam tikrais režisieriais, seka jų kūrybinę veiklą. O kažką labiausiai domina jaunieji kūrėjai. Atsižvelgiu į autorių interesų kryptis, bet kartais kaip tik pasiūlau parašyti visai kitos srities autoriui. Ne visada tai pateisina lūkesčius, bet kartais taip atsiranda puikių tekstų. Stengiuosi šiek tiek įtraukti ir muzikologų, nes labai mažai rašoma apie dramos spektaklius iš muzikinės pusės, nors muzikos Lietuvos teatre tikrai daug. Pavyzdžiui, noriai tą daro Rasa Murauskaitė-Juškienė. Tiesa, ne visi iš karto sutinka parašyti.
Tačiau publikuoju ne tik recenzijas. Labai svarbu yra komentaro žanras, ir užsienio scenos, nes vis dėlto nėra scenos meno be konteksto. Dėmesį kreipiame į mums aktualų kontekstą, kartais tai atrodo svarbiau net už recenzijų perteikiamą panoramą. Nors recenzijos, be abejo, vėliau tarnauja kaip istorinis archyvas. O komentaras skirtas aptarti plačiau ar tam tikru požiūriu analizuoti kokį nors reiškinį ar problemą.
R. O.: Labai iškilmingai skamba vaidmuo ir misija, o realybė priklauso nuo skirtų lėšų. Mano laikų redaktoriavimo patirtis: jeigu „Menų faktūros“ metams gautą honorarų fondą padalini dvylikai mėnesių, tada su giliu liūdesiu pamatai, kad gali sau leisti užsakyti penkis straipsnius per mėnesį, t. y. maždaug po vieną per savaitę. Ir kas tai bus? Dažniausiai naujo spektaklio recenzija. Ir gal vienas komentaras per mėnesį. Arba vienas vertimas apie užsienio teatrą. Ir viskas. Ir visa turinio kuratorystė. Visa kita – viešųjų ryšių lavina.
V. J.: Reikia pasakyti, kad pagal darbo apimtis „Menų faktūra“ greitai virto teatro dienraščiu. Nuostata tapo kiekvieną dieną pateikti ką nors naujo – ar komentarą, ar naujieną, pakeisti pirmą svetainės publikacijos poziciją. Taip ir sprendi kasdien, kas būtų verta aprašyti, akcentuoti. Kaip ir sprendi, koks spektaklis turi sulaukti recenzijos, o gal net kelių, ir kas tinkamiausia autorė (nes kritika iš esmės tapo moterų profesija) rašyti apie tą režisierių. Ir kas parašys iš Šiaulių ar Klaipėdos? Tai kasdieniai klausimai, kuriantys intensyvų dar tuomet ne tokio spartaus teatrinio gyvenimo įspūdį. Tik savaitgaliai būdavo laisvesni (kurį laiką puslapį administravęs Julijus Lozoraitis sakydavo – „šabas yra šabas“), bet ir juos kartais užpildydavo, deja, nekrologai.
Tačiau ir pats redaktorius prideda savų polinkių ir interesų. Man svarbu buvo skleisti žinias apie užsienį, plėsti akiplotį, o kai Rima perėmė redaktoriavimą, akivaizdžiai pradėta daugiau rašyti apie operą.
R. B.: Rima užsiminė, kad svarbi ne tik recenzijų skiltis, bet ir kitos. Kokios jos buvo nuo pradžių ir kaip keitėsi svetainės struktūra?
V. J.: Iš naujų skilčių atsirado „Tyrimai“.
R. J.: Kokią nors problemą tyrinėjantys didesnės apimties straipsniai, pavadinti „Tyrimais“, atsirado kolegės Aušros Kaminskaitės iniciatyva prieš kokius trejus ar ketverius metus. Tokių tekstų pasirodo nedaug – po tris, keturis per metus. Galiu pasakyti, kad jie pasiekia įspūdingą skaitomumą, nors nėra itin skaitomi iškart, kai tik įkeliami. Pusmetį ar metus jie išbūna titulinio puslapio apačioje, todėl turi ilgalaikį pasiekiamumą. Galbūt kaip šaltiniai jie aktualūs tiems, kurie rašo mokslo darbus.
V. J.: Aišku, atmintis gali meluoti, bet man atrodo, kad pagrindinės skiltys išliko tos pačios. Nuo pat pradžių buvo sugalvotos „Recenzijos“, „Naujienos“, „Komentarai“. „Salonas“ ir „Menų faktūros“ versija anglų kalba „On Lithuanian Theatre“ atsirado kiek vėliau.
R. O.: Dar kai Vaidas buvo redaktorius, mes sugalvojome, kad komentarai gali būti ne vien apie teatrą, o teatras gali iškilti tame komentare, šalia kitų dalykų. Pamenu, sėdėjome „Žiemos ekranuose“ ir klausėmės Prancūzijos kino kritiko, kaip jis pasakojo apie prancūzų kiną. „Palaukit, bet kodėl mes negalime „Menų faktūroje“ šalia teatro parašyti apie šitą reiškinį? Ką iš jo sužinojome?“ Taip „Komentarų“ skiltyje atsirado mano „Verandos“, Vaido – „Šaligatviai“, o šviesaus atminimo Viktorija Ivanova parašydavo „Inteligentiško Valkatos“ tekstus.
R. B.: Tai buvo fantastiški tekstai!
R. O.: Iš šalies tai gali atrodyti toks lengvas, patogus, daug ką talpinantis esė žanras, o iš tikrųjų reikėjo atkaklumo jį tęsti.
V. J.: Šie komentarai tikrai buvo ne apie teatrą. Arba teatras galėjo būti lyg tarp kitko. Arba jo galėjo nebūti visai. Tiesiog – ką teatro kritikas mąsto šį mėnesį?
R. B.: Šios esė reikalavo didelio jūsų kūrybiškumo. Dar noriu paklausti apie pačios kritikos pokyčius. Kaip keitėsi recenzijos žanras per tuos 20 metų?
R. J.: Ir kaip ilgametė skaitytoja, ir kaip septynerius metus dirbanti svetainės redaktorė matau, kad recenzija iš akademiško žanro, aiškiai struktūruoto žanro pavirto į recenziją-impresiją. Autoriai vis daugiau rašo apie save arba per save; jaučiasi labai asmeniškas santykis su meno kūriniu. Bet tai – ne visada teigiamas dalykas. Prieš 10 ar 15 metų iš recenzijų buvo galima susidaryti daugmaž aiškų įspūdį apie spektaklį. Buvo galima suprasti, kas vyksta scenoje, iš kokios materijos sukonstruotas kūrinys. O dabar galima suprasti, ką tuo metu patyrė autorius, arba kokiomis nuotaikomis ji / jis tuo metu gyveno.
V. J.: Sutinku, kad subjektyvumo vis daugiau. Svarstau, ar čia socialinių tinklų įtaka? Socialiniuose tinkluose AŠ rašau apie save, reiškiu SAVO nuomonę. Taip ir recenzijose vis dažniau atsiranda įvardis „aš“. Tuomet recenzija geriausiu atveju tampa esė, blogiausiu – impresija ar dienoraščiu, iš kurio mažai tegali suprasi apie patį spektaklį.
R. O.: O juk geriausi rašiniai priklauso nuo teksto autoriaus gebėjimų. Yra autorių, kurių „aš“ įdomus, tokių tekstų lauki, juos vertini.
R. B.: Gal tai bendra kultūros tendencija? Net ir moksle pastebima vis daugiau subjektyvumo ir kalbėjimo pirmu asmeniu.
V. J.: Atsimenu dar vieną etapą, prieš 10 ar 15 metų. Kai kas nors sakydavo, kad kritikos nebėra, atsikirsdavau: „Skaitykite „Menų faktūrą!“. Rašančių autorių buvo daug ir skirtingų, o jų argumentai – tvirti. Dabar jų mažiau. Įtariu, kad tai susiję su pagerėjusia Lietuvos ekonomine padėtimi. Anksčiau kritikus galėdavai privilioti honorarais, kurie bent šį tą reiškė. Dabar tie 100 ar 150 eurų nėra tokia masinanti suma. Arba žmonės tiesiog užsiėmę kažkuo kitu. Ir man būdavo sunku prikalbinti kai kuriuos autorius, bet suprantu, kad dabar Rimai tai padaryti dar sunkiau.
R. J.: Kai kurie autoriai tiesiog nustoja rašyti, kiti tekstą parašo kartą per metus. Iš aktyviai rašančių nuolat būna penki ar šeši ir visi maždaug 35-erių ar vyresni. Akademija paruošia jaunų kritikų, tačiau dažnai jie pasuka kitais keliais – į vadybą, viešuosius ryšius, – todėl prieaugio visiškai nėra. Nuolat ieškau naujų autorių ir nebūtinai iš teatro srities. Štai dabar džiaugiuosi, kad sėkmingai į rašančiųjų būrį įsiliejo Marija Dautartaitė.
R. O.: Betgi taip buvo visada. Turiu omeny rašančiųjų trūkumą. Grįždavo pastudijavę teatrologiją kitoje šalyje ir prapuldavo, išlikdavo vos vienas kitas. Keista, kad mažai kas pasikeitė, Akademijai ėmus ruošti teatrologus. Atsirado asmenybių įvairovė, tai puiku, bet visada kažkodėl yra tik keletas rašančių, nors profesijos diplomus turi gerokai daugiau.
R. B.: Kaip tuomet jūs vertinate kritikos poveikį, jei kalbame, kad autorių mažai, o ir tie dažnai pateikia subjektyvias refleksijas?
V. J.: Aš apskritai labai abejoju kritikos poveikiu. Gal vienintelį pavyzdį prisimenu, ir tą „su klaustuku“. Kai režisierius Grzegorzas Jarzyna Nacionaliniame dramos teatre pastatė „Soliarį 2“, dviejose popremjerinėse recenzijose viena scena buvo visiškai „supilta“ kaip nereikalinga. Aš į spektaklį nuėjau vėliau ir tos scenos nebepamačiau. Negali žinoti, ar režisierius sureagavo į kritiką, ar pats pamatė, kad yra blogai. Bet iš principo aš galvoju, kad kūrėjai į recenzijas neatsižvelgia.
R. J.: Bet mes turime Antano Obcarsko „Fermentacijos“ atvejį, kai po trijų recenzijų, iš kurių net dvi buvo griežtai ir argumentuotai kritiškos, spektaklis sutrumpėjo visa valanda.
R. B.: Pamenate laikotarpį, kai buvo galima komentuoti straipsnius? Kiek jis truko ir kodėl komentarų buvo nuspręsta atsisakyti?
V. J.: Komentuoti buvo galima nuo pat pradžių ir tai truko gal penkerius ar šešerius metus. Paskui keitėme puslapio dizainą ir komentarų nebeliko.
R. B.: Kiek pamenu, tai buvo toks ringas, kur menininkai atsikirtinėdavo autoriams. Kartais susiformuodavo net vienus arba kitus palaikančios stovyklos. Bet iš esmės pagrindinė tendencija buvo ta, kad kritikas nieko neišmano.
V. J.: Todėl ir teko atsisakyti, nes tai buvo ne diskusijos, o tuščios muštynės, kurios portalą pavertė tiesiog nekultūringa erdve. Kai kuriuos komentarus tekdavo šalinti, tada sulaukdavau priekaištų, kodėl tai darau… Dar buvome sugalvoję prašyti registruotis, jei nori komentuoti, bet vis tiek į paviršių iškildavo daug šlamšto.
R. B.: Dabar turbūt diskusija persikėlė į socialinius tinklus. Recenzija gali pasidalinti pats autorius arba menininkas.
V. J.: Tai buvo dar vienas komentarų panaikinimo motyvas.
R. B.: Gal tuomet ir pakalbėkime apie sklaidą. Ar skaitomumas buvo stebimas nuo pat pradžių?
V. J.: Taip, nors tikslių skaičių dabar nepasakysiu. Mes turėdavome atsiskaityti Spaudos rėmimo fondui ir pateikti „Google Analytics“ statistiką, turėjome ir savų įrankių. Svetainės lankomumas nuosekliai augo, o dabar turbūt yra tikrai stipriai išaugęs.
R. J.: Priklauso nuo sezoniškumo. Ruduo ir žiema yra intensyviausi laikotarpiai. Tikslių skaičių nepasakysiu, bet varijuoja maždaug apie 7000 unikalių vartotojų per mėnesį, kartais pasiekiame ir 8000. O vasara – liepa, rugpjūtis – yra „nusėdimo“ laikotarpis, kai sulaukiame mažiau kaip 5000 skaitytojų. Sulėtėja ir publikavimo ritmas, nors pasirodo kitokių tekstų, ne recenzijų. Bet atskirų tekstų skaitomumas gali būti labai didelis.
R. B.: Kokius išskirtinius atvejus prisimenate?
V. J.: Pamenu, kad pradžioje labai mažai skaitytojų sulaukdavo užsienio tekstai. Buvome dar sugalvoję tokį dalyką, kad duomenų bazėje – toje, kuri dabar pavadinta „Kas yra kas“ – skelbėme informaciją apie užsienio teatrus ir kitas institucijas. Mintis buvo ta, kad į užsienį nuvykęs žmogus galėtų pasidomėti ten veikiančiais teatrais – tarkim, vokiečių Schaubühne, Volksbühne ar britų „Forced Entertainment“. Bet tada žmonės dar nevažinėjo tiek, kiek dabar. O tekstai apie užsienį visada sulaukdavo mažai dėmesio. Nors Rima sako, kad dabar jie klesti…
R. J.: Šiuo metu iš naujausių užsienio skilties rašinių yra Aušros Kaminskaitės apie Berlyno FIND festivalį. Praėjus pusantro mėnesio po teksto publikavimo jis buvo atsiverstas daugiau kaip 3000 kartų. O jos interviu su režisieriumi Jaha Koo per du mėnesius sulaukė dar daugiau peržiūrų. Tai nėra patys įspūdingiausi skaičiai, bet tikrai neblogi.
R. B.: O kokie šiemet yra patys įspūdingiausi?
R. J.: Iš naujausių yra komentarai. Turbūt nieko nuostabaus, kad Sigitos Ivaškaitės straipsnis apie „Auksinių scenos kryžių“ ceremoniją sulaukė daugiau kaip 4000 skaitytojų. Rimgailės Renevytės „Sezono pusiaukelė“ – apie 4300. Be to, Rimgailės tekstą išsivertė ir publikavo latviai. O jeigu kalbėsime apie recenzijas, tai skaitomumas priklauso ir nuo to, kas yra spektaklio režisierius, ir nuo to, kokiame mieste arba teatre pastatytas spektaklis, ir nuo to, kas rašo recenziją. Įdomu, kad labiausiai skaitoma apie regionų teatrus arba tiesiog apie tuos teatrus, kurie veikia ne Vilniuje. Pavyzdžiui, labai populiarūs Kristinos Steiblytės tekstai apie Panevėžyje ir Klaipėdoje sukurtus spektaklius (per kelis mėnesius jos recenzijos atsiverstos po 3000 kartų). Ir nors komentarai labiau skaitomi nei recenzijos, jos per ilgesnį laiką irgi sulaukia nemažai skaitytojų. Dažnai per keletą metų jų skaitomumo statistika labai išauga. Kartais matau, kad koks nors tekstas buvo atsiverstas net 10 000 kartų!
V. J.: Interviu su menininkais irgi būna populiarūs. O palyginti su didžiaisiais dienraščiais, man teko girdėti, kad vieno iš jų „Kultūros“ skiltyje publikuotas tekstas atsiverčiamas vidutiniškai vos 200 kartų…
R. J.: Turbūt jie paskęsta visoje kitoje informacijoje.
V. J.: Taip. Ir kartu tai nėra tikslinė auditorija.
R. B.: Rima, anksčiau minėjai, kad ir patys teatrai užverčia savo anonsais ir informaciniais pranešimais.
R. O.: Tai yra prakeikta „Menų faktūros“ redaktoriaus kasdienybė!
R. B.: Bet ar tai nerodo, kad jie pripažįsta „Menų faktūros“ įtakingumą?
R. J.: Viešoji komunikacija dabar vyksta įspūdingai, o gal tiksliau – „įspūdingai“. Bet pranešimai siunčiami iškart daugybei adresatų, jie nėra skirti vien „Menų faktūrai“. Štai vakar gavau vienuolika pranešimų spaudai. Publikavau vieną. Šiandien gavau dvylika. Vidutiniškai būna nuo 5 iki 20 pranešimų per dieną, kai kurie jų – labai prastos kokybės. Nuolat pasitaiko renginių anonsų, kurių autoriai nenurodo nei renginio datos, nei vietos. Kuo toliau, tuo labiau reikalinga naujienų atranka, nes yra įstaigų, kurios siunčia po keliolika pranešimų apie tą pačią premjerą ar renginį, kone kasdien po žinią. Esu pastebėjusi, kad kitos interneto svetainės publikuoja beveik viską, ką gauna. Taip yra todėl, kad didelių portalų redakcijose niekas tokių tekstų nė neskaito, tik publikuoja, – jei skaitytų, juk nepaliktų pranešimo spaudai antraštėje įveltų rašybos klaidų. O aš skaitau nuo pirmos iki paskutinės eilutės ir redaguoju, nes privalau žinoti, ką publikuoju, ir svarbu, kad ta informacija būtų pateikta raštingai. Kartais atrodo, kad prisistatantys scenos meno lauko komunikacijos specialistais tuo piktnaudžiauja ir siunčia labai atmestinai parašytus pranešimus, nes „ai, tegul patys susitvarko“.
R. B.: O jūs, kaip redaktoriai, esate gavę kokių nors komentarų, atsiliepimų, gal net grasinimų?
R. O.: Tu tik pabandyk neįdėti anonso! Skambina, – ir pasiaiškink!
R. J.: O taip! Būna, atsiunčia šeštadienį, dešimtą vakaro, o sekmadienį, dešimtą ryto, jau rašo: „Kodėl dar nėra?“ O šiaip ir menininkai parašo laiškų. Dažniausiai tai būna ne režisieriai, bet vaidmenų kūrėjai, atlikėjai – aktoriai, solistai. Pasitaiko, kad kreipiasi nepatenkinti režisieriai ar režisierių vadybininkai, reikalaudami išimti recenziją, kuri jau 10 metų yra „Menų faktūroje“ ir kuri, anot jų, sužlugdė karjerą. Kai nesutikau išimti recenzijos, tuomet buvo pareikalauta, kad būtų parašyta kita recenzija apie kitą, naują tos menininkės spektaklį.
R. B.: O sakot – nėra poveikio!
R. O.: Galime daug kalbėti apie tai, ką „Menų faktūra“ įsipareigoja, kokią daro įtaką ir panašiai, bet kai finansavimas būna toks, koks būna, ir be to, visą darbą dirba tik vienas žmogus: ir turinį formuoja, ir redaguoja, ir techninį darbą atlieka – atsirenka, įkelia į svetainę, perpublikuoja… Aš ir pabėgau nuo šito visas dienas, visą laiką atimančio darbo.
R. J.: O premjerų skaičius žymiai išaugo per tuos 20 metų. Kaip ir teatrų – vien NVO sektorius kaip išsiplėtė! Dabar būna taip, kad spektaklis iš viso parodomas tik du kartus, nes organizacijos neturi lėšų sklaidai. Bet tai nereiškia, kad jie yra nereikšmingi arba kad neturėtų būti reflektuoti apskritai. Atsirado daug šokio, cirko spektaklių, ir ne tik festivalinių. Aš dar savo iniciatyva „prilipdžiau“ operą ir naująją operą. Taigi padaugėjo ne tik scenos meno formų, bet išaugo ir spektaklių skaičius – turbūt dvigubai ar trigubai.
V. J.: „Menų faktūra“ gali padėti sekti Lietuvos teatro vystymąsi – tiek scenos meno formų, tiek organizacijų aspektu.
R. B.: Atsiranda ne tik naujų scenos meno formų, bet ir naujų refleksijos formų. Ypač tai ryšku modernių technologijų kontekste. Pabaigai kviečiu pafantazuoti, kaip matytumėte kritikos ateitį? Ar recenzijas pakeis kokie nors videokomentarai?
R. J.: Anksčiau buvo manoma, kad recenzijas pakeis instagramai ir feisbukai. Dabar juk visi, kurie turime internetą, esame kritikai. Nors manau, kad kritikos poreikis išliks, o formų bus įvairių. Esame sukūrę keletą tinklalaidžių, bet šiuo metu likome vien prie tekstų. Galima fantazuoti, galbūt bus tiesioginiai reportažai iš spektaklio.
V. J.: Seniau, dar iki atsirandant „Menų faktūrai“, fantazavome apie tiesioginį recenzijų rašymą tiesiai iš žiūrovų salės paskutinės eilės.
R. J.: Įdomu, kiek bus naudojamas dirbtinis intelektas.
V. J.: Aš abejoju, ar dirbtinis intelektas bus naudingas, nes kritika yra sprendžiančioji, vertinančioji galia.
R. J.: Nemanau, kad DI pakeis kritiką, nes per daug svarbūs yra ir stiliaus dalykai. Bet koks nors VJ formatas (nesupainiokime su V. J., šiame pokalbyje dalyvaujančiu Vaidu Jauniškiu) gal ir atsiras.
V. J.: Tai bandyta įgyvendinti jau prieš 10 metų, bet nelabai pasiteisino. Turi būti stipri asmenybė, kuri tuo užsiima. Būtų visai įdomu ne valandos trukmės tinklalaidė, o 15 minučių. Bet man būtų įdomiau raštu išguldyti dalykai, kurie praplėstų kokias nors temas. Sakykime, jeigu parodomas spektaklis, tai šalia galėtų būti publikuojamas straipsnis, kuris teoriškai praplėstų spektaklyje gvildenamas temas, naudojamas formas ar pan. Redaktoriaus darbas būtų atrasti ką nors netikėto. Bandžiau daryti tokį dalyką. Pavyzdžiui, pasirodžius kažkuriam spektakliui, buvo išverstas tekstas apie homoseksualumo estetiką teatre. Arba, pavyzdžiui, apie karnavališkumą. O kaip tu, Rūta, įsivaizduoji „Menų faktūrą“ po penkerių metų?
R. O.: Yra keli autoriai, kuriuos skaitau, ir esu tikra, kad ne vien mane skaityti traukia būtent konkretūs autoriai, o ne temos, žanrai ar metodai.
R. B.: Aš manau, kol bus teatras, tol bus ir mąstančių apie jį. Ne viskas pavirs viešaisiais ryšiais.
V. J.: Ir svarbu, kad Rūtos paminėti autoriai yra auginami „Menų faktūros“. Smagu stebėti, kaip jie įgyja savo stilių. Tada tie vardai vilioja atsiversti puslapį.
R. B.: Linkiu kuo daugiau įdomių autorių ir smalsių skaitytojų. Ačiū už pokalbį!