Publikuota: Verslo žinios
2024-04-18
Nuotrauka: D. Matvejevas
Naujasis Gintaro Varno spektaklis, praėjusią savaitę pristatytas Lietuvos nacionaliniame
dramos teatre, pirmiausia yra puota akims. Pasigėrėjimą kelia prašmatnūs, rafinuoti, iki
menkiausios detalės apgalvoti Juozo Statkevičiaus kurti kostiumai, grimas ir perukai.
Akivaizdu, kad juos dėvintys aktoriai ne tik nuostabiai atrodo, bet ir puikiai jaučiasi, nes
kostiumas padeda kurti personažą, suteikia jam ekstravagancijos ir teatrališko ryškumo. Akį
glosto ir minimalistiškai prabangus, išskirtinėmis detalėmis paįvairintas Gintaro
Makarevičiaus scenovaizdis, vaizduojantis miesčioniškos Pomelių šeimos namų interjerą.
Išdailintą scenos vaizdą subtiliai papildo Martyno Bialobžeskio muzika ir Viliaus Vilučio
šviesų dizainas. Visa tai kuria stilingo, prabangaus reginio įspūdį.
Retą recenziją tenka pradėti nuo kostiumų ir scenografijos aprašymo, – ir tai daug pasako
apie patį spektaklį. Kas slypi už šio ryškaus fasado? 1928 m. prancūzų avangardo atstovo
Roger Vitraco parašyta pjesė „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ pasakoja keistą istoriją,
nutikusią švenčiant devintąjį berniuko Viktoro gimtadienį. Vaiko, kuris yra peraugęs ir fiziškai,
ir mentaliai ir kuris jaučiasi svetimas pagal veidmainiškos miesčioniškos moralės normas
gyvenančioje aplinkoje. Nusprendęs „kuo nors būti“, jis ima maištauti – iš pradžių su atviru
vaikišku įžūlumu, vėliau – vis rafinuočiau. Demonstruodamas išskirtinį išprusimą ir artistinius
juokdario gabumus, jis be gailesčio tyčiojasi iš savo svetimaujančio tėvo ir jo meilužės, kol
galiausiai prisiima atpirkėjo vaidmenį ir miršta, sulaukęs savo gimties valandos.
Nors Vitracas akivaizdžiai žaidžia aliuzijomis į Shakespeare‘o tragediją „Hamletas“, paralelė
tarp Viktoro ir Hamleto nėra plėtojama nuosekliai. Bet kuri Viktoro išsakoma mintis, už kurios
būtų galima užsikabinti, čia pat aplinkinių arba jo paties nurašoma kliedesiams. Tai galima
paaiškinti programine dadaistų ir siurrealistų nuostata tyčia naudoti nesuprantamus meninius
sprendimus, kurie glumintų ir šokiruotų publiką, pripratusią prie patogaus ir malonaus meno.
Galima „Viktorą…“ laikyti ir satyra, pašiepiančia buržuazijos gyvenimo būdą, vertybes ir
auklėjimo metodus.
Ką, rinkdamasis šią elegantiškai iš prancūzų kalbos Vincento Klipčiaus išverstą pjesę, nori
šiandienos publikai pasakyti Gintaras Varnas? Naujajame savo spektaklyje jis radikaliai
atsitraukia nuo aktualijų teatro – neseniai Jaunimo teatre sukurto „Ūbo caro“. Stilistiškai
„Viktoras…“ artimas „barokiniams“ (nors nebūtinai sukurtiems pagal baroko dramaturgiją)
Varno spektakliams, galbūt labiausiai – Federiko García Lorcos „Publikai“, kurią režisierius
yra statęs net du kartus – 1997 ir 2010 metais. Anuomet Varnas ieškojo „tikro teatro“, kuriam
apibūdinti labai tiko baroko epochos teatro idėja, kad pasaulis yra tragiškas, tačiau jo grožis
– neišnaikinamas. „Publikoje“ Varnas apmąstė teatro prigimtį, jo santykį su tikrove, o greta to
– drąsiai manifestavo, kad teatras yra vieta, skirta kalbėti apie asmeniškus dalykus.
Nepaisant to, kad naujajame spektaklyje vaidina dalis „Publikos“ aktorių, šių dviejų scenos
kūrinių panašumas veikiau tik išorinis. Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Publikos“
žaismė, šėlas ir lengvumas virto tiesiog puikiai įvaldyta forma, o asmeninę kūrėjų poziciją
įžvelgti sunku.
Didžiausias spektaklio atradimas – jaunas, tik šiemet vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir
teatro akademijoje baigiantis aktorius Šarūnas Rapolas Meliešius. Jo Viktoras – prieštarų ir
paradoksų prisotintas personažas. Jis turi ir vaikiško tyrumo, ir despotizmo. Be to, jis yra be
galo artistiškas manipuliatorius. Tuo publikai Viktoras gali kelti prieštaringus jausmus –
gailestį, pasibaisėjimą ir susižavėjimą. Puiki ir Meliešiaus scenos partnerė – šešerių metų
mergaitę Ester, jokių skrupulų nepaisančią Viktoro sąjungininkę, vaidinanti Rūta Jonikaitė. Ši
jauna aktorė turi sprogstamos sceninės energijos ir vidinio lankstumo. Ekspresyvumu
nedaug nusileidžia Radvilė Budrytė, sukūrusi tarnaitės Lili vaidmenį. Esu tikra, kad netrukus
vis dažniau išvysime šių jaunų aktorių pavardes įvairių teatrų spektaklių afišose.
Viktoro ir Ester tėvus vaidina viduriniosios kartos aktoriai Vainius Sodeika, Elzė Gudavičiūtė,
Marius Repšys (visi trys – buvę Gintaro Varno mokiniai) ir Miglė Polikevičiūtė. Padedant
kostiumams ir grimui, jie sukuria stilistiškai vientisą ansamblį. Įdomu, kad, nors vieni yra
išduoti, o kiti – išdavikai, iš esmės jų vertybės nesiskiria – ir tai puikiai perteikta pasitelkiant
manieringą, nedaug individualizuotą vaidmens formą. Tik Mariaus Repšio vaidinamas
Antuanas Manjo, Ester tėvas, panašu, iš tiesų myli mergaitę, kurią laiko savo dukra. Tačiau
kadangi tame pasaulyje nėra vietos tikriems jausmams, jis laikomas pamišėliu ir galop
pasitraukia iš gyvenimo.
Likę trys personažai – Generolas Etjenas Lonsegiuras (vaidina Vytautas Anužis ir Arūnas
Sakalauskas), Ponia Ida Mortmar (aktorė Aurelija Tamulytė) ir Gydytojas (aktorius Povilas
Budrys) sustiprina vaizduojamo pasaulio fantasmagoriškumą ir absurdą. Ilgam, trijų veiksmų
spektakliui artėjant į pabaigą, vis dažniau prabylama apie mirtį, tačiau tragedija čia
neįvyksta, nes nė vienas personažas nėra pajėgus jos patirti. Ką iš šios avangardinės pjesės
pastatymo išsineša žiūrovai – sunku numanyti. Bet spėčiau, kad ilgam šis malonus vakaras
teatre atmintyje neišliks.