Publikuota: Verslo žinios
2024-10-05
Nuotrauka: L. Vancevičienė
„Mintys keistos, o žodžiai yra beprasmiški, negyvi. Žodžiais nieko negali pasakyti“, – ištaria
jaunutė moteris, beveik mergaitė, nedrąsiam paaugliui ir pasiūlo suglausti galvas, kad
mintys tekėtų iš vienos galvos į kitą. Išreikšti neišreiškiama ir įvardyti neįvardijama – turbūt
kiekvieno didžio meno kūrinio ambicija. Jei tai pavyksta, tokios meno kūrinio patirties
neįmanoma nusakyti žodžiais, nes kalba atrodo per sekli ir per tiesmuka arba priešingai –
per vingri ir kaip žaltvykslė viliojanti tolyn nuo esmės. Galima tai pavadinti paslaptimi,
slėpiniu. Jį turi vienas svarbiausių XX a. prozos kūrinių – šiemet šimtmetį minintis Thomo
Manno romanas „Užburtas kalnas“. Krystiano Lupos spektaklis, su tarptautine komanda
sukurtas Valstybiniame jaunimo teatre ir pirmą kartą suvaidintas rugpjūčio mėnesį
seniausiame pasaulyje teatro festivalyje Zalcburge, ne tik bando įminti šią knygos paslaptį,
bet ir kuria savąją.
Tarp sapno, vizijos ir tikrovės, tarp praeities, ateities ir belaikiškumo, tarp aukštybių ir
bedugnės skleidžiasi daugiau kaip penkių valandų lenkų ir lietuvių menininkų kūrinys. Tai
ištverti nelengva ir reikia įdėti tam tikrą pastangą „suglausti galvas“ su meno kūriniu, tačiau
jei tai pavyks, galimas daiktas, pasijusi sudalyvavęs jei ne spiritizmo seanse (tokia scena
baigiasi spektaklis), tai ypatingame rituale, skirtame ieškoti atsakymų į svarbiausius būties
klausimus.
Scenoje – toje pačioje, kur prieš ketvertą metų sukūrė panašaus užmojo spektaklį
„Austerlicas“ pagal W. G. Sebaldo knygą, – režisierius iš vaizdų, garsų ir kalbėjimo kuria
ypatingą uždarą pasaulį, įtraukiantį į savo srovę ir plukdantį į nežinomą tikslą. Šioje
sraunioje tėkmėje persipina pasakotojai, personažai ir jų mintys, aktoriai ir jų pozicijos,
Thomo Manno idėjos ir Krystiano Lupos vizijos. „Užburtas kalnas“ nieko neteigia ir
neperša – jis tiesiog teka. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad spektaklis sukurtas vien
kūniškam patyrimui – kaip dažnai pasitaiko šiuolaikiniame scenos mene. Norint
visavertiškai patirti šį opus magnum, į jį reikia įsitraukti ir intelektualiai. Pagrindinis „Užburto
kalno“ veikėjas Hansas Kastorpas beatodairiškai nori patirti ir suprasti. Gyvybės, kūno,
meilės ir mirties paslaptį. Šiuo troškimu žiūrovus siekia apkrėsti ir spektaklio kūrėjai.
Užburtas kalnas – tai sanatorija Šveicarijos aukštumose, kur metų metais gydomi ir į mirtį
palydimi plaučių ligomis sergantys turtingi pacientai. Žinoma, kad „Užburtą kalną“ įkvėpė
asmeninė Manno patirtis, kai 1912 m. jis į gydyklą Davose lydėjo savo sunegalavusią
žmoną. Taip pat žinoma, kad iš pradžių rašytojas ketinęs rašyti trumpą satyrišką kūrinį –
lyg ironišką „Mirties Venecijoje“ repliką. Tačiau, kaip teigia pats Mannas, „jei rašytojas nuo
pat pradžių suvoktų visas galimybes bei visus sumanyto kūrinio trūkumus ir žinotų, kuo
knyga nori tapti pati, jis gal niekada neišdrįstų jos imtis“. Daugiasluoksnį ir daugiareikšmį
kūrinį, peržengusį tūkstantį puslapių, parašyti užtruko dvylika metų – šioje laiko atkarpoje
lemiamą pleištą įkalė Pimasis pasaulinis karas, aukštyn kojom apvertęs rašytojo nuostatas
ir įsitikinimus. Kaip tokį grandiozinį opusą perkelti į sceną? Nors „perkelti“ šiuo atveju nėra
visai tinkamas žodis. Veikiau – iškviesti jo dvasią ir priversti prabilti šių laikų žmonėms.
Taigi ilgą vakarą praleidžiame sapniškoje sanatorijos, veikiau primenančios ligoninę,
vienuolyną ar net kalėjimą, erdvėje. Lupa, kuris yra ir „Užburto kalno“ scenografijos bei
šviesų dailininkas, itin jautrus spektaklio erdvei. Ji jam yra gerokai daugiau nei vien
veiksmo vieta. Kaip ir kituose savo scenos kūriniuose, fizinę erdvę jis tarsi siekia paversti
metafizine; erdve, kurioje susijungia tai, kas buvo, ir tai, kas bus. Erdve, kurioje laikas teka
kitaip, kurioje mes, žiūrovai, lygiai taip pat, kaip ir spektaklio personažai, gauname laiko
dovaną – išbūti, išjausti, suvokti ir subręsti. Tai labai įdomi Lupos kūrybos savybė –
personažų patirtį prilyginti žiūrovų patirčiai. Mes kartu keliaujame šią kelionę ir nė vieni
nesame pranašesni už kitus.
Kaip ir spektaklio personažai, „Užburtame kalne“ tuo pat metu esame ir įkalinti, ir
išsilaisvinę. Kartais įtraukiančios, o kartais varginančios personažų kalbos, nesibaigiantys
pokalbiai – koks jų svoris? Kaip ir gyvenime – kalbame daug, bet reikšmingo pasakome
mažai. Ir dažnai tai, kas svarbu, pasimeta išvedžiojimų, tarškėjimo ir plepalų gausme.
Režisierius neišskiria svarbiausių dalykų, leidžia žiūrovams atsirinkti, kartas nuo karto
primindamas kalbos veidmainiškumą. Pavyzdžiui, kartais išgirsti tai, kas sakoma, trukdo
suaktyvėjantis garsinis ir muzikinis fonas (kompozitorius Wladimir Schall). „Užburtas
kalnas“ sklidinas ne tik įrašytų garsų, bet ir paties Lupos šnabždėjimo, murmėjimo,
atodūsių, šūksnių, pavienių vokiškų, angliškų, lietuviškų žodžių atkartojimo. Tai režisieriaus
braižas, jo „prekės ženklas“. Jam išvykus ir gyvai nedalyvaujant spektaklyje, ši garsinė
partitūra skamba kaip garso takelis.
Thomo Manno „Užburto kalno“ pagrindinio veikėjo jauno inžinieriaus Hanso Kastorpo,
niekuo neišsiskiriančios vidutinybės, kelias – tai brandos, savivokos ir išlaisvėjimo kelias. Į
sanatoriją atvykęs trims savaitėms aplankyti sergančio pusbrolio, jis čia praleidžia
septynerius metus. Įdomu stebėti, kaip jaunas aktorius Donatas Želvys, Valentino
Masalskio mokinys, jau sukūręs didelių ir ryškių vaidmenų teatre ir kine, neskubriai keliauja
šią kelionę drauge su savo personažu. Tarsi ne tik Hansas, bet ir pats aktorius stebi ir
stebisi, bando perprasti ir įvardinti dalykų esmę. Iš pradžių jis kalba lėtai, vis
užsikirsdamas, tačiau godžiai domisi aplinka, tyrinėja ją ir save joje (šią introspekciją
įtaigiai perteikia ilga savo paties veido stebėjimo scena), bet pamažu vis labiau įgunda
išreikšti mintis, ima jas užrašinėti, kol galų gale ištaria: „Aš nebesu pasakojamas, nuo šiol
pasakoju pats“.
Nors „Užburto kalno“ istoriją įrėmina septyneri Hanso Kastorpo metai, praleisti nuo įprasto
gyvenimo atskirtoje tvirtovėje, jis pats, kaip personažas, nėra sureikšmintas. Lygiai kaip ir
kiti spektaklio veikėjai, kurių scenoje pasirodo arti dvidešimties. Režisieriui nėra
svarbiausia papasakoti kiekvieno jų istoriją, atskleisti charakterį ir asmenybę. Nors
kiekvienas aktorius savo vaidinamą personažą nuspalvina savitomis spalvomis ir siekia
perteikti idėjas, kuriomis gyvena jų veikėjas (atskiros analizės verti Mato Dirginčiaus,
Alekso Kazanavičiaus, Sergejaus Ivanovo, Igno Ciplijausko, Mato Sigliuko ir, žinoma,
Valentino Masalskio aktoriniai darbai), iš esmės svarbiausias yra bendras paveikslas,
bendra tėkmė, bendražmogiškas savo baigtinumo suvokimas. Dėl to kai kurie aktoriai
vaidina po kelis vaidmenis, o tą patį Klavdijos Šoša personažą, beaistrį Hanso įsimylėjimo
objektą, kuria net trys aktorės – Alvydė Pikturnaitė, Aušra Giedraitytė ir Viktorija Kuodytė.
Be to, daugelis, nors ir šėlioja tame užburto kalno mirties ir kvaitulio karnavale (įstabi
karnavalo scena pirmojo veiksmo pabaigoje!), yra savaip „prarasti gyvenimui“. Net ir
savimi pasitikintis daktaras Berensas, kuris, regis, žino daugiau už kitus, slepia kažin kokį
fatališką nusivylimą. Šį vaidmenį kuriantis ištikimas režisieriaus bendražygis Valentinas
Masalskis (tiesą sakant, net sunku įsivaizduoti Lupos spektaklį be šio aktoriaus) antroje
spektaklio dalyje pasirodo kaip susenęs Klavdijos meilužis Peperkornas – tai kitas
personažas, tačiau retsykiais apima pojūtis, kad jis – kita to paties žmogaus pusė.
Thomui Mannui buvo svarbu aprėpti idėjinį savo epochos spektrą – nuo medicinos iki
filosofijos, nuo psichologijos ir parapsichologijos iki politikos. Krystianui Lupai šios idėjos
svarbios ne pačios savaime, o kaip žmogaus tapsmo dalis. Režisierius į XX a. pradžios
situaciją žvelgia iš šios dienos perspektyvos, žinodamas ir patyręs, kur atvedė tikėjimas
skirtingomis idėjomis. Tačiau jam labiau rūpi, kaip žmogus suvokia tas idėjas, kaip per jas
jis pažįsta pasaulį ir pats save. Be to, režisierių domina ir personažų iracionalumas, nes
žmogaus anaiptol neapibūdina tik tikėjimas kokiomis nors idėjomis.
„Užburtu kalnu“ Jaunimo teatras tęsia spektaklių „Austerlicas“, „Barbarai“, „Erinijos“ ir kitų
plėtojamą intelektualinę diskusiją apie fundamentaliuosius žmogiškosios prigimties ir
būties klausimus. Šis pokalbis nėra nei lengvas, nei malonus, kartais jis gali būti net
sekinantis. Pasiryžimas į jį leistis – kiekvieno individualus pasirinkimas.