Publikuota: Verslo žinios
2024-12-28
Nuotrauka: D. Matvejevas
„Pakelkite rankas, kas sutinkate, kad gerai, jog man nepavyko,“ – su neturinčio ko prarasti
žmogaus įžūlumu į publiką kreipiasi stand-uperis šio sezono Lietuvos nacionalinio dramos
teatro premjeriniame spektaklyje „Stand-up‘as prasmei ir beprasmybei“. Spektaklio
pradžioje jis užverčia žiūrovus provokacijų lavina, užduodamas nepatogius klausimus ir iš
karto juos nublokšdamas į akistatą su spektaklio tema – gedulo po artimojo savižudybės
patyrimą. Be kita ko, jis klausia, ar teatras turi teisę apie tai kalbėti – ir ne šiaip kalbėti, o
juokauti. Birutės Kapustinskaitės pjesė ir jai sceninį pavidalą su aktoriais Vitalija
Mockevičiūte ir Karoliu Kasperavičium suteikusi režisierė Eglė Švedkauskaitė neleidžia
suabejoti – ne tik gali, bet ir turi.
Maždaug prieš metus Nacionalinio dramos teatro scenoje pasirodė Kamilės Gudmonaitės
režisuota „taksofono opera“ „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, o dabar jau per vėlu“. Šių
metų spalį LNDT pristatė minėtą juodąją komediją, o naujausia šio teatro premjera –
Uršulės Bartoševičiūtės drama pagal šiuolaikinės britų dramaturgės Alice Birch pjesę
„Savižudybės anatomija“. Nors šie spektakliai prabyla skirtingomis tonacijomis, juos sieja
ne tik panaši tema, bet ir atidus žvilgsnis į netektį išgyvenančių žmonių vidinį pasaulį. Su
ypatingu jautrumu šiuose trijuose spektakliuose žvelgiama į su skausmu kovojančią
moterį.
Nors Gudmonaitės „Dalykai…“ nėra psichologinio teatro spektaklis su išbaigtais
personažais, Jolantos Dapkūnaitės vaidmuo šiame scenos kūrinyje išsiskiria ypatingu
nuoširdumu. Visai be žodžių, tik vienoje scenoje „skolindamasi“ Kate Bush dainos
„Running Up That Hill“ tekstą, aktorė jautriai atveria pastangų megzti tikrą žmogišką ryšį
grožį. Švedkauskaitės „Stand-up‘e“, nors jame veikia du personažai, kuriuos palietė
šeimos nario savižudybė, Vitalijos Mockevičiūtės vaidinamos gedinčios Motinos drama
atksleidžiama jautriau ir įvairiapusiškiau. Šį daugiaplaniškumą padeda išgauti ne tik
režisūriniai sprendimai, bet ir Mockevičiūtės komiškoji aktorinės prigimties pusė. Ne veltui
spektaklio pabaigoje sūnus aktorius užleidžia sceną mamai, kuri pirmą kartą išbando savo
vaiko profesiją, suimprovizuodama makabrišką, bet sykiu šilumos kupiną numerį apie savo
ir vyro pažintį. Tokia spektaklio pabaiga nepalieka dvejonių, kad tai – žingsnis ir gijimo, ir
ryšio su sūnumi link.
„Savižudybės anatomijoje“, nors joje taip pat yra ir humoro, ir žaismės, režisierės žvilgsnis
į nebūtį pasirenkančias moteris aštriausias. Jei „Dalykai…“ yra it liūdnas ir gražus
eilėraštis, „Stand-up‘as“ žaismingomis provokacijomis kviečia daugiau dėmesio skirti
visuomenės psichinei sveikatai, tai „Savižudybės anatomija“ iš tiesų primena pananatomo
skalpelio pjūvį. Pjesės autorė Birch dažnai lyginama su kita britų dramaturge, vadinamojo
„naujojo brutalumo“ atstove Sarah Kane, kurios keletas pjesių, tarp jų „Geismas“,
„Apvalytieji“, „Psichozė 4.48“, buvo pastatytos ir Lietuvoje. Tačiau Kane kūryba,
vaizduodama kraštutines personažų būsenas, nevengdama smurto ir perversijų, peržengia
psichologinės analizės ribas ir savaip poetizuoja kančią. Reikšmingas ir faktas, kad pati
Kane pasirinko pasitraukti iš gyvenimo. Birch dramaturginė pozicija gerokai analitiškesnė,
ji geba įsigilinti ne tik į kenčiančiųjų, bet ir greta jų esančių išgyvenimus.
Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė, interpretuodama „Savižudybės anatomiją“, tyrinėja ne tik,
kaip motinos savižudybė veikia suaugusios dukters gyvenimą, bet ir apskritai motinystės ir
buvimo moterimi patirtį. Režisierę nuo pat jos studijų domino skirtingos feminizmo kryptys
ir savo spektakliais ji nuosekliai kovojo prieš primityvius moters vaizdinius scenoje ir už
moters teisę būti išgirstai ir suprastai. Šioje kovoje ji dažnai rinkdavosi ryškius teatrališkus
sprendimus, nevengdavo sarkazmo ir hiperbolės. Naujausias jos darbas gerokai
preciziškesnis formos prasme, santūresnis savo intonacija ir ne toks kategoriškas. Veikiau
tai – įdėmus įsižiūrėjimas į trijų kartų moterų likimus ir bandymas jas suprasti.
Bartoševičiūtės režisūrinėje interpretacijoje sumaniai derinami racionalumo ir
emocionalumo registrai. Retsykiais susidaro įspūdis, kad režisierė sprendžia matematinę
lygtį, bandydama parodyti, kaip tarpusavyje rezonuoja trijų moterų – močiutės, mamos ir
vaikaitės – gyvenimai. Įtaigiai įgyvendinti šią režisierės idėją padeda Agatos
Skwarczyńskos scenovaizdis ir šviesų dizainas, Liucijos Kvašytės kostiumai bei Ievos
Parnarauskaitės muzika. Kaip moterų likimai perteka vienas į kitą, taip susijungia ir scenos
erdvės – trys vienodi kambariai. Kartu su senelės namu (ir blizgiu elegantišku švarkeliu)
moterys paveldi ir traumą – ne tik mamos savižudybės, bet ir požiūrio į šeimą, moters
vietos visuomenėje, psichinės sveikatos sutrikimo stigmos.
Atsikartojančios frazės, intonacijos ir situacijos tris skirtingus laikus sujungia į vieną. Šiuo
požiūriu spektaklis primena Stepheno Daldry filmą „Valandos“, kuriame taip pat stebime
skirtingu laiku įvykusias, tačiau persipynusias istorijas. Kas dar sieja šiuos du kūrinius –
spektaklį ir filmą, – tai išskirtiniai moterų aktorių vaidmenys. Anglų režisieriaus juostoje
mirties trauką išgyvenančias arba kitaip su ja susiduriančias moteris vaidina Nicole
Kidman, Julianne Moore ir Meryl Streep. Pernelyg patetiška būtų teigti, kad LNDT
spektaklio aktorės Augustė Pociūtė, Augustė Ona Šimulynaitė ir Elžbieta Latėnaitė niekuo
nenusileidžia pasaulinėms kino žvaigždėms, tačiau visos jos, nepaisant dar palyginti
nedidelės sceninės patirties, įsigilinimu į savo herojes, jautriu santykiu su jomis ir
vaidybinės išraiškos tikslumu išties demonstruoja aukščiausio lygio meistrystę.
Daug kam didžiausiu atradimu „Savižudybės anatomijoje“ tapo mažiau kaip prieš
dešimtmetį aktorystės studijas Oskaro Koršunovo kurse baigusi Augustė Pociūtė. Nors
aktorė yra vaidinusi Nacionaliniame dramos, Oskaro Koršunovo ir kituose
nepriklausomuose teatruose, Karolinos vaidmuo naujai atvėrė didžiulį šios aktorės
potencialą. Po pirmo nepavykusio savižudybės bandymo Karolina jaučiasi kalta prieš ja
nuoširdžiai besirūpinantį vyrą (aktorius Marius Repšys) ir iš visų jėgų stengiasi gyventi
„normalų“ gyvenimą. Tačiau nepaisant milžiniškų pastangų, pamažu ją vis labiau glemžiasi
depresija. Dėl mylimos dukters Karolina dar kurį laiką kovoja, tačiau vyro meilė jau
nebepadeda jai išsilaikyti paviršiuje. Tiksli Pociūtės vaidyba kausto dėmesį nuo pirmos iki
paskutinės jos personažės sceninio laiko minutės.
Karolinos užaugusią dukterį Aną vaidina kita Oskaro Koršunovo mokinė aktorė Augustė
Ona Šimulynaitė. Išsilaisvinusi iš priklausomybės ir išdrįsusi atsiverti meilei, iš pradžių Ana
atrodo užsigrūdinusi ir patikėjusi, kad „jai pavyks“. Tačiau kūdikio, kad ir labai laukto,
gimimas pralaužia tą trapų apsauginį šarvą ir visiškai sutrupina stabilaus gyvenimo
pamatą.
Kaip gyventi vaikui, žinančiam, kad jo gimimas pastūmėjo motiną savižudybės link?
Atsakymo į šį klausimą spektaklyje ieško aktorė Elžbieta Latėnaitė. Jos vaidinama
biseksualė gydytoja Bona – užsisklendusi ir atsiribojusi nuo pasaulio, nenorinti ir negalinti
užmegzti jokio artimo ryšio. Bendraudama su aplinkiniais dažniausiai Bona yra santūri ir
abejinga, tačiau netrunka paaiškėti, kokią nuoskaudą ir pyktį slepia ši kaukė. Išsiaiškinusi
savo mamos ir močiutės likimų detales, ji ryžtingai nusprendžia nutraukti šią tragišką giją –
parduoti nelaimingąjį namą ir pasidaryti operaciją, atimančią galimybę turėti vaiką. Ar tai
taps išsigelbėjimu, „Savižudybės anatomija“ neatskleidžia, tačiau šis Bonos žingsnis yra
šis tas daugiau nei noras apsisaugoti. Jį galima suprasti ir kaip šiuolaikinių jaunų moterų,
įsisąmoninusių praeities įtaką jų gyvenimams, ryžtą pačioms priimti atsakingus
sprendimus.
O kaipgi vyrai? Toks klausimas visiškai teisėtas, turint galvoje, kad ankstesniuose savo
režisūriniuose darbuose vyriškų personažų atžvilgiu Bartoševičiūtė buvo, švelniai tariant,
kritiška. „Savižudybės anatomijoje“ į vyrus žvelgiama taip pat jautriai, atskleidžiant jų
pasimetimą ir bejėgiškumą mylimos moters kančios akivaizdoje. Be to, geraširdiškumas ir
empatija nepriklauso nuo lyties. Yra spektaklyje ir moterų, kurioms sunku suprasti, ką
patiria sergantis žmogus. Net po keletą tokių meistriškai suvaidina aktorės Žygimantė
Jakštaitė ir Jūratė Vilūnaitė. Mariaus Repšio Jonas ir Kęstučio Cicėno Jokūbas, Anos
vyras, myli savo žmonas, rūpinasi jomis, tačiau jų vidinis pasaulis jiems lieka
neprieinamas. O Algirdo Gradausko ir Vytauto Anužio vaidinami keli personažai ryškiausiai
atstovauja „normaliajai“, „sveikajai“ visuomenės daliai, kuriai „visokios depresijos“ yra
valios trūkumo ar kitokio silpnumo požymis.
Taigi visi trys jaunų režisierių spektakliai, pasirinkę itin jautrias temas, skirtingais pjūviais
skrodžia šiuolaikinę visuomenę. Jie apnuogina jos traumas, tačiau yra sklidini vilties.