Publikuota: Menų faktūra
2024-12-09
Nuotrauka: D. Matvejevas
Tik išvydus naujosios Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeros anonsą, bet dar
nemačius spektaklio, galvoje užvirė mintys apie suicidinių temų epidemiją šalies teatre.
Vien pagrindinėje šalies dramos teatro scenoje – Dainiaus Gavenonio „Laisvė“, visai
neseniai pasirodęs Eglės Švedkauskaitės „Stand-Up‘as prasmei ir beprasmybei“, o dabar
– Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“. Svarsčiau apie priežastis,
skatinančias teatro menininkus, ypač jaunus, gilintis į šią nepatogią temą, apskritai apie
psichologijos suklestėjimą šiame „postpsichologinio“ teatro laikmetyje. Tačiau po
premjeros mąstymas pakrypo visai kita linkme. Švedkauskaitės ir Bartoševičiūtės
spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikritalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną
įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, be kaltinimų ir tiesmuko skirtingų
požiūrių supriešinimo. Tiesiog maksimaliai dėmesį sutelkiant į moterį – jos vidinio pasaulio
gelmę ir ten slypinčias prieštaras. Abiejuose LNDT spektakliuose aiškiai girdime moterų
dramaturgių, režisierių ir aktorių balsus. Ne rėkiančius pro ruporą, bet ramiai kalbančius
apie moters išgyvenimus, susidūrus su artimųjų savižudybe arba pačioms patiriant
neatremiamą mirties trauką.
Uršulės Bartoševičiūtės spektaklis „Savižudybės anatomija“ pagal šiuolaikinės britų
dramaturgės Alice Birch pjesę (vertė Rita Kosmauskienė) neįmantrus formos prasme,
paremtas paprastais ir paveikiais režisūriniais sprendimais, kuriuos skaidriai, ženkliškai ir
sykiu emocingai perteikia ir Agatos Skwarczyńskos scenovaizdis ir šviesų dizainas,
Liucijos Kvašytės kostiumai bei Ievos Parnarauskaitės muzika. Trys skirtingame aukštyje
įrengti ir sujungti tokie pat kambariai – trijų moterų – močiutės, mamos ir vaikaitės –
gyvenimai. Skirtingu metu vykstantys įvykiai persipynę, daug scenų vaidinamos tuo pat
metu, tačiau režisūrinė orkestruotė tokia sumani ir tiksli, kad nekyla jokios sumaišties.
Stebint veiksmą, iškart kyla asociacijos su Stepheno Daldry filmu „Valandos“ – ir dėl
panašios temos, ir dėl pasakojimo formos, bet labiausiai – dėl aktorių vaidmenų. Neketinu
tiesiogiai lyginti Augustės Pociūtės su Julianne Moore, tačiau visos trys skirtingų kartų
moteris vaidinančios aktorės – Pociūtė, Augustė Ona Šimulynaitė ir Elžbieta Latėnaitė –
įsigilinimu į savo herojes, jautriu santykiu su jomis ir vaidybinės išraiškos tikslumu
demonstruoja aukščiausią profesionalumą.
Man didžiausias atradimas „Savižudybės anatomijoje“ yra Augustė Pociūtė. Karolinos
vaidmuo atvėrė milžinišką šios aktorės potencialą, ir tam, žinoma, pasitarnavo ir turtinga
dramaturginė medžiaga, ir režisierės darbo su aktoriais metodas. Su Karolina
susipažįstame, jai atsigaunant ligoninės palatoje po skrandžio plovimo procedūros.
„Nelaimingas atsitikimas“, – kaip užsikirtusi kartoja Karolina savo vyrui Jonui (aktorius
Marius Repšys). Karolina jaučiasi kalta prieš ja nuoširdžiai besirūpinantį vyrą ir vėliau ji iš
visų jėgų stengsis gyventi „normalų“ gyvenimą: rūpinsis vyru, namais, net sutiks susilaukti
kūdikio, tikėdamasi kartu su juo ištraukti prasmingo gyvenimo bilietą. Tačiau nepaisant
milžiniškų pastangų kabintis gyvenimo, pamažu ją vis labiau įkalina depresija. Kiekvienas,
nors kartą gyvenime patyręs silpnesnę ar sunkesnę šios ligos formą, neabejotinai atpažins
tą nepakeliamą sunkumą ištempti kiekvieną dieną, kurį išduoda subtilios Karolinos
reakcijos, intonacijos, veido išraiškos. Ta tyli kančia, dar labiau sustiprėjanti, kai ją turi
slėpti nuo savo vaiko, kurį labiau už viską bijai užkrėsti savo neviltimi. Dėl dukters (ją
vaidina Aistė Rocevičiūtė) Karolina dar kurį laiką kovoja – „Pabūsiu čia tol, kol pajėgsiu“, –
tačiau vyro meilė jau nebepadeda išsilaikyti gyvenimo upės paviršiuje. Širdį verianti scena,
kai Jonas, vėl ir vėl kartodamas, kad myli, desperatiškai bando ištempti žmoną iš ją
besiglemžiančios tamsos, tačiau ji su didžiule jėga jį atstumia.
Karolinos užaugusios dukters Anos, kurią vaidina Augustė Ona Šimulynaitė, kančia
kitokia. Išsilaisvinusi iš priklausomybės ir išdrįsusi atsiverti meilei, iš pradžių ji atrodo
užsigrūdinusi ir patikėjusi, kad „jai pavyks“. Tačiau motinystės patirtis pralaužia tą trapią
apsaugą ir tampa akivaizdu, kad jėgos pernelyg nelygios: motinos netekties trauma galų
gale pakreipia Anos gyvenimo tėkmę nuspėjama kryptimi. Skaudžiausia matyti, kaip ji
suvokia savo pralaimėjimą.
Elžbietos Latėnaitės Bona, Anos dukra ir Karolinos anūkė, dar kitokia. Jos užsisklendimas
ir atsiribojimas nuo pasaulio – tiesiog ekstremalus. Ji nenori ir negali užmegzti artimo ryšio,
žiauriai atstumia visas ją pamilusias moteris. Dažniausiai aplinkiniams Bona demonstruoja
ramybę, santūrumą ir abejingumą, tačiau retsykiais prasiveržia didžiulis pyktis ir
nuoskauda. Būdama gydytoja ir žinodama savo mamos ir močiutės diagnozes, ji puikiai
suvokia, kiek jai gali kainuoti sprendimas turėti vaiką, tad ryžtasi mediciniškai atimti iš
savęs šią galimybę. Ar tai taps išsigelbėjimu, „Savižudybės anatomija“ neatskleidžia,
tačiau toks Bonos sprendimas liudija valią gyventi.
„Savižudybės anatomija“ atveria ne tik sergančiųjų depresija kančią, bet ir artimųjų
bejėgiškumą ir aplinkinių nenorą ar negebėjimą suprasti, ką patiria sergantis žmogus.
Režisierė nesmerkia ir nesišaipo iš tų, kurie, gyvendami normalų normalių žmonių
gyvenimą, iš pradžių bando padėti, bet greitai nusigręžia. Šiuos santykius atspindinčiose
scenose yra ir humoro, ir žaismės, – jose nedidelius puikius vaidmenis sukūrė aktorės
Žygimantė Jakštaitė ir Jūratė Vilūnaitė. O vyrai šiame moterų pasaulyje atrodo šiek tiek iš
kitos galaktikos. Teko girdėti nuomonių, kad vyrai Bartoševičiūtės spektaklyje – silpni, lyg
tuščia vieta. Aš Repšio Joną ir Kęstučio Cicėno Jokūbą, Anos vyrą, pamačiau šiek tiek
kitaip. Jie myli savo žmonas, rūpinasi jomis, tačiau jų vidinis pasaulis jiems lieka
nepasiekiamas. Režisierė jautriai ir subtiliai atskleidžia ir Anos santykius su tėvu – tai du
žmonės, kurie yra artimi ir tolimi tuo pat metu. O Algirdo Gradausko ir Vytauto Anužio
vaidinami keli personažai aiškiausiai reprezentuoja tą visuomenės dalį, kuriai visiškai
nusispjaut į kito žmogaus kančią – tačiau ne dėl cinizmo, o tiesiog dėl kitokios prigimties.
Baigiant norėtųsi paminėti ir Vitaliją Mockevičiūtę iš Birutės Kapustinskaitės ir Eglės
Švedkauskaitės „Stand-Up‘o prasmei ir beprasmybei“. Nors tai kitokio žanro kūrinys,
tačiau jis taip pat su didžiuliu jautrumu ir empatija įdėmiai įsižiūri į su skausmu kovojančią
moterį. Svarbu, kad abu spektakliai, atverdami kūrybines skirtingų teatro sričių menininkių
galias, kreipiasi anaiptol ne tik į moterišką auditoriją. Tai svarbus žingsnis prasmingo
dialogo link.