Publikuota: Menų faktūra
2024-10-30
Nuotrauka: V. Ruzgaitė
Kiekvieną savaitgalį, o ir dažną darbo dienos vakarą Vilniaus ar Vienuolio gatve pamatysi
minią pasipuošusių žmonių, traukiančių Operos ir baleto teatro link atlikti sostinės kultūros
vartotojo ritualo. Tvarkinga eilė prie rūbinės, prie tualeto, prieš spektaklį arba per pertrauką
– karštas šokoladas ir šampanas, tada – vėl eilė prie rūbinės ir plaukimas su minia pro
teatro duris atgal. Tačiau keletą praėjusio pavasario ir šio rudens vakarų žmonės žengė
pro kitas gretimo pastato, kadaise priklausiusio Operos ir baleto teatrui, duris. Skirtingai
nuo LNOBT suteikiamo saugumo ir užtikrintumo, „Opera Social House“ kavinė siūlo
nežinią: kas manęs, žiūrovo, laukia egzotiškoje, sovietinės ir šiuolaikinės bohemos mišiniu
dvelkiančioje erdvėje?
Šiandien jau niekas nebenustebs, išvydęs, kad spektaklis vyksta ne teatre, bet angare,
kalėjime, vandens saugykloje, taksi parke ar bet kur kitur. XX a. netradicinių erdvių
pasirinkimas buvo tapęs svarbia meninių paieškų kryptimi. Peteris Brookas teatro
menininkų apsisprendimą vaidinti netradicinėse erdvėse vadino šūviu į nematomą taikinį,
nes sunku iš anksto nuspėti, kokį poveikį erdvės nekonvencialumas turės atlikėjų ir žiūrovų
bendravimui. O vaidinimai kavinėse – dar senesnė teatrinė forma, išpopuliarėjusi XX a.
pirmos pusės Vokietijoje ir Prancūzijoje, kur didžiųjų miestų kavinės buvo tapusios
bohemiškais kultūros židiniais. Juose susirinkę menininkai ir intelektualai diskutuodavo,
keisdavosi idėjosmis. Ten taip pat vykdavo poezijos skaitymai ir vaidinimai, turėję įtakos
siurealizmo ir egzistencializmo iškilimui. Dar daugiau: kaip knygoje „Egzistencialistų
kavinėje“ teigia Sarah Bakewell, galima atsekti tikslų egzistencializmo gimimo momentą,
kai 1933 m. vienoje Paryžiaus kavinėje Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir ir
Raymond’as Aronas susitiko aptarti Berlyne išpopuliarėjusios naujos krypties –
fenomenologijos. Avangardo suklestėjimo laikotarpiu kavinė tapo sceninių eksperimentų,
metančių iššūkį nusistovėjusiems teatriniams kanonams ir socialinėms normoms, erdve.
Tad Pauliaus Markevičiaus sprendimas spektaklį, paremtą egzistencialistų biografijomis ir
idėjomis, kurti kavinėje atrodo daugiau nei pagrįstas. Vos įėjusius pro „Opera Social
House“ duris, žiūrovus pasitinka lyg nuobodžiaujantys, lyg lūkuriuojantys žavingais retro
kostiumais vilkintys aktoriai (kostiumų dailininkė Fausta Naujalė). Pasisveikina, palydi iki
kavinės durų. Gauname instrukcijas laisvai judėti erdvėje ir gerbti kitus judančius.
Spektaklis CAFÉ EXISTANS prasideda nejučia, žiūrovams ir aktoriams šnekučiuojantis
tarpusavyje ir gurkšnojant gėrimus. O paskui staiga prasideda TEATRAS. Aktoriai Jolanta
Dapkūnaitė, Indrė Patkauskaitė, Vytautas Kaniušonis, Vygandas Vadeiša, Aistė Lasytė,
Karolis Norvilas, Viktorija Žukauskaitė ir Šarūnas Datenis, virtę personažais, lyg privačiai
šnekasi, bet dabar jų jau niekaip nesupainiosi su paprastais kavinės lankytojais. Aktoriai
ne kartą užsimena, kad čia repetuojamas spektaklis, bet toks primygtinis teatro ir neteatro
atskyrimas, man regis, disonuoja ir su pačia spektaklio sumanymo esme, ir su
egzistencialistus žavėjusiu fenomenologijos gebėjimu susieti filosofiją su kasdieniais
patyrimais.
Žinoma, aktoriai labai skirtingi, kai kurie iš jų niekada iki šiol nėra vaidinę kartu. Ansamblis
čia galbūt ir nereikalingas, bet panašu, kad aktoriai su režisieriumi nėra iki galo sutarę dėl
bendrų žaidimo taisyklių. Visi kliaujasi savo individualia raiška, todėl atskirų scenų įtaigą
nulemia kiekvieno atlikėjo charizma. Vieni, kaip Vytautas Kaniušonis ir Šarūnas Datenis,
vaidina ekspresyviau, renkasi raiškesnius gestus ir intonacijas ir sykiu tarytum mažiau
pastebi visa čia pat esančius žiūrovus; kitų vaidyba „tylesnė“, intymesnė, labiau
įsiklausanti į aplinką. Ypatingu publikos pajautimu ir gebėjimu vienu metu būti ir
vaidybinėje, ir realioje situacijoje išsiskiria aktorės Indrė Patkauskaitė ir Jolanta
Dapkūnaitė.
Aktoriai keliauja po scenografės Sigitos Šimkūnaitės įrengtus kambarius (vonią,
biblioteką), sudarydami vis skirtingus personažų duetus ar grupes, o žiūrovai renkasi, ar jie
nori sekti iš paskos ir iš pasirinkto taško stebėti veiksmą, ar likti toje pačioje vietoje.
Aktoriai kartas nuo karto pametėja publikai užuominų ar pasiūlymų palikti erdvę ar,
priešingai, pasilikti joje. Kai kurios scenos kartojasi, taip suponuodamos mintį apie
gyvenimo automatizmą, o kai kurios atodo neturinčios nei pradžios, nei pabaigos.
Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias CAFÉ
EXISTANS bruožas. Nors kai kurios scenos kuria žaismingas aliuzijas į egzistencializmo
kūrinius ir jų autorių biografijas (pavyzdžiui, Sartre‘o pjesę „Už uždarų durų“, teigiančią,
kad „pragaras – tai kiti“), vis dėlto dalis tekstų dvelkia ne egzistencialistine, o veikiau
buitine filosofija. „Čia gėrimai kartūs, kaip ir klausimai apie gyvenimo prasmę“, – skelbia
spektaklio anonsas. Dėl tekstų seklumo kartais jautiesi gurkštelėjęs ne kartaus gėrimo, o
kokakolos. Galbūt spektaklio suvokimui būtų pasitarnavusi programėlė su išplėstiniais
kūrėjams aktualių idėjų ir personalijų pristatymais. Dabar CAFÉ EXISTANS forma ir
atmosfera, kurią įtaigiai kuria ne tik erdvės architektūra, bet ir Jono Narbuto muzika ir Mato
Samulionio garso dizainas, regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio
patyrimas – už intelektualinę refleksiją. Galų gale lieka neaišku, ar režisierius ir
dramaturgas Paulius Markevičius turėjo didesnę ambiciją nei pasiūlyti žiūrovams neįprastą
dalyvavimo spektaklyje patirtį. Žinoma, patyriminiame teatre potyriai ir yra svarbiausi,
tačiau teatras juk nėra tas pats kaip, sakykime, šuolis nuo dangoraižio prisirišus virve ar
vakarienė aklinoje tamsoje.
Po beveik dviejų valandų klaidžiojimo EXISTANS kavinėje aktorius Vytautas Kaniušonis
visus žiūrovus atsiveda ant pastato stogo. Čia spektaklis baigiasi nepastebimai kaip ir
prasidėjęs. Personažų kaukės pamažu nunyksta ir lieka tiesiog besišnekučiuojantys
žmonės. Baras vis dar veikia ir galima nusipirkti dar vieną buteliuką kokakolos. Arba taurę
viskio.